Paraštėse: mintys iš lekt. V. Arvasevičiaus paskaitos "Paklusti ar bendradarbiauti"

Paraštėse: mintys iš lekt. V. Arvasevičiaus paskaitos "Paklusti ar bendradarbiauti" Bausti ar ne? Vaikų klaidos - tai mūsų, suaugusiųjų atsakomybė. Kokia mūsų patirtis iš vaikystės, ar mus už klaidas barė, ar baudė, ar gėdino, o gal net žemino. Už klaidas vaikų nebarame. Nors kartais menkiausia vaiko klaida mus ir išveda iš kantrybės. Tai tik mūsų, suaugusiųjų bėdos. Koks mūsų grįžtamasis ryšys, kai vaikas padarė klaidą, kai jam nepasisekė, kažką sudaužė, sulaužė, ar pats nugriuvo ir užsigavo, o gal drabužius susiplėšė... Greičiausiai reaguosime taip, kaip į mus vaikystėje reagavo - gal sarkastiškai, gal su pykčiu, gal su trafaretine fraze: ar aš tau nesakiau... O pirmiausia vaikui reikia mūsų atjautos - apkabinimo, paėmimo ant rankų ir supratimo. Būtent, paimti ant rankų, apsikabinti, paglostyti - didžiausia nuraminimo priemonė. Jei nebus prieraišumo, vaikas neturės motyvo kitą kartą pasielgti teisingai. Jei bausime - tik įvarysime baimę kitą kartą nesielgti tik dėl to, kad bijo, arba - tiesiog nuslėpti, meluoti. Bausmė duoda tik momentinį poveikį. Tiesa, apkabinimas neduoda greito poveikio. O mes juk dažniausiai neturime tiek daug laiko. Kaip gi mes būsime artimi vaikui, jei nuolat būsime jo kančių šaltiniu - tai yra tuo baudėju. Kuo užmegsime stipresnį ryšį su vaiku vaikystėje, tuo mažiau jis bus priklausomas nuo kitų žalingų įpročių paauglystėje. Tik turime diegti vaikui tokias taisykles ir vertybes, kurių patys laikomės. Tai svarbiausias akcentas, kurio turime patys laikytis. 

Paraštėse iš lekt. Vaido Arvasevičiaus paskaitos 2015-10-17. Daugiau jau greitai mūsų video skiltyje.