Puola virusai?

Puola virusai?     Ajurvedos terapeutas, lektorius iš Latvijos, Maksimas Volodinas sako, kad prisiminkime, jog visos ligos turi savo etiologiją. Juk tai metų metus universitetuose studijuoja būsimieji gydytojai. Ir kažkodėl vis dažniau ir daugiau gydytojų, atėjus pacientui į kabinetą, apsiriboja tik simptomų nustatymu ir vaistų išraymu jiems numalšinti. Ir nebesivargina ieškoti ligos priežasties. Ligonis, dažniausiai net nežinodamas to, ir nepaklausia. 
    Pasak M. Volodino, visos ligos turi tris pagrindines priežastis: “pametame protą“, neteisingai tenkiname jusles arba veikia sezoninis faktorius. Pastarąjį atpažinti turbūt lengviausia: rudens darganos ir lietūs, žiemos šalčiai, pavasario vėjai ar vasaros karščiai ir mūsų nemokėjimas laiku prisitaikyti. Gerokai sudėtingiau atpažinti, ką ne taip padiktavo mūsų protas ar buvo tenkinamos juslės. 
“Proto pametimas” - kai sakome, neteko blaivaus proto 
Tai yra ne kas kita, o kai žmogus tiesiog krečia kvailus dalykus, kas nesuvokiama blaiviu protu,- sako ajurvedos gydytojas M. Volodinas. Pavyzdžiui, mūsų protas mus juk skiria nuo gyvūnų. Bet dar turime instinktus. Ir štai jų valdomas žmogus balansuoja lyg ant lyno. Jei pasiduodame instinktams, tuomet mažai kuo besiskiriami nuo gyvūnų, ir pametame blaivų protą. Jei vadovaujamės vien protu, tampame bejausmiais. Žmogaus užduotis: protu surasti instinktams teisingą vietą. Protui reikia valios, motyvacijos ir atminties. Protas apjungia vertybes, iš kurių formuojasi mūsų pasaulėžiūra. Tačiau ar visada elgiamės blaiviai? Ar nepasiduodame vien instinktams, arba vien šaltam protui? Tada prasideda ne kas kita, o mūsų nuosmukis, degradacija. Kas lemia tokį degradavimą? Gali būti vaikystėje patirtos traumos. Mūsų neurozės, kurias reikia kompensuoti. Todėl mes kartais įsikimbame tam tikrų dalykų tik todėl, kad reikia kompensuoti tai, ko nepatyrėme vaikystėje, ko mums trūksta. Pavyzdžiui, jei moteris vaikystėje nepatyrė meilės, jei ji jautėsi negraži, gali būti, kad užaugusi ji ieškos būdų, kaip tai kompensuoti. Gal negalės susilaikyti nuo saldumynų, gal turės tam tikrų aistrų ir prisirišimų. Arba šovus į galvą kokiai minčiai, norės žūtbūt tai gauti ar įgyvendinti. Bet ne visada gi žmogus būtinai gauna tai, ko nori, trokšta, arba gauna ne tuo laiku, ne tuo būdu. Ir kaskart iškart nepatenkinęs tuo metu jį užvaldžiusios aistros ar troškimo, patirs pyktį, susierzinimą. O kai žmogus patiria pyktį, tuo metu tarsi atsijungia protas. Žmogus nebeidentifikuoja savo vertybių. Ir sakome: pametė protą. Ima elgtis instinktų valdomas. Pridaro kvailysčių. Ir prasideda ligos. Mat, visos emocijos yra susijusios su ligomis. Tačiau apie tai, kiek vėliau. Dabar keliaukime prie antros priežasties. 
Neteisingas juslių tenkinimas.
Pametęs protą, žmogus nyra toliau. Ima valgyti nebesuderinamus produktus. Persivalgo arba badauja. Valgo pernelyg daug to, kas jam netinka. Tai pavyzdys su maistu. Tačiau yra ir kitos juslės: matymas, klausa, lietimas, uoslė. Pavyzdžiui, nebetausoja savo akių: skaito tamsoje. Arba žiūri vaizdus, kuriuose smurtaujama. Nesilaiko režimo. Nesimankština. Pastoviai dėvi sintetinius drabužius. Naudoja kenksmingą kosmetiką. Net pastoviai kvėpuoja blogais kvapais. Ir visa tai, nors mums sunku patikėti, išprovokuoja fizinius susirgimus.
Sezoninis faktorius.
Gamtoje yra dėsniai ir logika. Visi pasikeitimai gamtoje atsispindi žmogaus kūne. Ir jei žmogus nepaiso gamtos keitimosi, jis nuolat serga.  Jei žmogus nesistengia gyventi pagal besikeičiančios gamtos dėsnius, jam tenka nuolat eikvoti energiją kovai su ja. 
    
    Šias tris priežastis galima įžvelgti ir surasti visų ligų etiomologijoje. Net ir labai sunkių. Manęs nuolat klausia, o kaip yra su genetinėmis, paveldimomis ligomis ar vėžiu? 
    Kodėl paveldime ligas?
    Pasak M. Volodino, daugelis sako, kad jei močiutė sirgo, mama sirgo, galbūt ir dukra turės tendenciją sirgti tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, endokrininėmis. Galimybę susirgti viena ar kita liga žmogus gali prasinešioti visą savo gyvenimą. Tik klausimas, susirgs jis ar ne, o tai jau susiję su psichoemocine būsena. Psichoemocinė būsena yra tarsi paleidžiamasis mechanizmas visų galimybių susirgti, kurios glūdi žmogaus atmintyje. Taigi gal ta močiutė, paskui mama visad turėjo tam tikras emocijas, tam tikrus elgsenos ypatumus, kurie buvo žalingi būtent jų endrokrininei sistemai. Ir kai gimsta mergaitė, ji jau turi atmintyje visas mamos emocijas. Mama negali „neapdovanoti“ savo dukters visomis savo baimėmis, emocijomis, nerimastingomis mintimis. Auklėjama mergaitė perima visą mamos elgesio modelį. Ir ji pradeda jausti ir patirti lygiai tą patį emocijų spektrą, kokį patyrė jos mama, ar net močiutė. Ir taip ligos mechanizmas paleidžiamas. Ir jei mergaitė laiku tai supranta ir vienokiais ar kitokiais būdais išeina iš to emocijų rato, tikimybė susirgti mažėja. Nors galimybė susirgti liga liks, bet ji ja nesusirgs. Mergaitė sąmoningai sustabdo šeimos elgsenos grandinę ir jos nebeperduoda savo vaikams. Tai ir yra atsakomybė už savo gyvenimą ir už savo vaikų gyvenimą. Ir lygiai tą patį galime pasakyti ir apie epidemines ar pandemines ligas. Ne visi žmonės, esantys epidemijos zonoje, suserga ta liga. Autobuse užtenka vienam sukosėti ir šalia stovintis nesusirgs, o štai esantis kitame autobuso gale susirgs. Kodėl? Vienas iš mums įprastų atsakymų bus: tai priklauso nuo žmogaus imuniteto. O kas yra imunitetas? Biochemijos mokslas labai tiksliai gali paaiškinti. Nors kartais net ir remiantis mokslo žiniomis, neįmanoma iki galo paaiškinti: kodėl žmogus viską daro teisingai, o neturi stipraus imuniteto? Kitas atsakymas: lemia ne tik imunitetas. Tiesiog tam tikroje vietoje, kurioje tarkime plinta epidemija, žmonės yra tarsi užsikrėtę tokiomis pačiomis emocijomis. Ir užtenka žmogui, turinčiam tas pačias emocijas, tokį patį energetinį lauką, patekti į panašią zoną, jis tuoj pat užsikrečia. Mes visad juk gyvename tų virusų, mikrobų pasaulyje, mes visi esame jų nešiotojai. 
    Ligos ir mūsų emocijos. 
    Ajurvedos gydytojas Maksimas Volodinas dar kartą primena, kad visos emocijos yra susijusios su tam tikromis ligomis. Tarkime, grįškime prie endokrininės sistemos ligų, kurias paveldi viena po kitos šeimos moterys. Emocijos yra mūsų psichikos dalis, hormonai yra mūsų fizinio kūno dalis. Skirtingose kultūrose ši emocijų endokrininės sistemos sąveika vadinama: či, ki, prana. Emocijos keičia pranos tekėjimą, vibracijas, o tas pasikeitimas įtakoja endokrininę sistemą. Kuo emocijos bus harmoningesnės, teigiamesnės, tuo švaresnį vibracijos signalą gaus prana. Hormoninė sistema dirbs ritmingai. Jei emocijos bus dirginančios, švaros bus mažiau ir endokrininė sistema gaus tam tikrus netolygius impulsus, kuriuos siųs ir mūsų nervinei sistemai. Žmogus labai greitai išseks. Taigi taip ardančiai veiks tokios emocijos, kaip pyktis, baimė. 
    Vėžys- tai psichoemocinė epidemija. 
    Mokslininkai ir gydytojai nesiliauja aiškintis vėžio atsiradimo priežasčių. M. Volodinas teigia, kad tai mūsų pačių nusistatytas savęs susinaikinimo mechanizmas. Šį mygtuką mes turime kiekvienas. Tereikia savo ląstelėms pasiųsti informaciją, kad nenorime gyventi. Ir prasideda latentinė savižudybė. Pasak M. Volodino, yra dvi grupės savižudžių: tie, kurie tai žino ir tarsi eina į tai, bet išties nėra savižudžiai. Jie paprasčiausiai siunčia žinutę, kad jiems blogai. Ir kiti, vadinamieji latentiniai: jei jų paklausime, jie atsakys, kad tikrai neturi jokių minčių apie savižudybę. Tačiau visa jų pasąmonės veikla rodo ką kita. Tai žmonės, kurie nemato išeities iš daugelio gyvenimo situacijų, neranda ar neieško problemų sprendimų. Jie turi sukaupę per didelį kiekį prieštaringos informacijos, traumų, patirčių dar iš vaikystės. Kol galų gale viso emocinio krūvio psichika nebepakelia. Tuomet belieka emocijoms „prisitvirtnti“ prie tam tikrų kūno vietų. Tarkime, visos aistringos emocijos, tokios kaip pyktis, susijusios su vidurine kūno dalimi- kepenimis, kraujotakos sistema, oda. Dar stipresnė emocija - baimė- susijusi su dar žemesnėmis kūno dalimis- žarnynu, lytiniais organais, kojomis. Su viršutine kūno dalimi susijusios jau kito spektro emocijos- kai žmogaus jausmai, net ir geri, teigiami, nuolat blokuojami. Žinoma, tai nėra taip paprasta, kaip atrodo perskaičius ar išgirdus tokią informaciją. Visa tai veikai labai sudėtingai. Ir dažnai tokias priežastis tegali nustatyti tas gydytojas, kuris ne tik apžiūros kabinete paklausia, kuo skundžiatės ir išrašo vaistų, bet ir ima gilintis, kodėl skundžiatės. Vėžį galima išgydyti. Operacijos, chemoterapijos, radioterapijos, vaistai. Bet galimybė vis tiek lieka. Žmonės toliau nuolat stebimi. Ir jei nebuvo atlikta stipri psichoterapija, žmogus nepasikeitė, „nepasiuntė“ ląstelėms informacijos, kad nori gyventi, o dar prisidėjo visa aplinkoje spinduliuojama masinė informacija, liga vėl atsinaujina. Ta pati yra ir kitų ligų kilmė: psoriazės, alergijos. Tai susiję su auklėjimu, požiūriu, civilizacija, bendravimu. Mes perimame dažniausiai žalingą modelį iš kartos į kartą. O jei dar kuris nors organas jau nuo gimimo silpnesnis, tai prie jo liga ir kabinsis.
    Kodėl serga vaikai? 
    Tas beprotiškas beprotiškas pasaulis... - taip atsako Maksimas Volodinas.     Mūsų pasaulis tampa vis labiau beprotiškas. Pakaluskime, kokia tėvų nuolatinė emocinė būsena? Koks psichoemocinis mikroklimatas šeimose? Koks didžiulis informacijos, ir ypač destruktyvios, praeina dar per embrioną. O kur dar tėvų vartojamas netinkamas maistas, netinkamas gyvenimo būdas, elgsena. Vaikai jau gimsta su sunkiomis ligomis. Arba tėvai paprasčiausiai negali jų susilaukti. Maksimas Volodinas tvirtina, kad tik išoriškai atrodo, kad norima susilaukti vaikų. Tačiau pasąmonėje jau yra nenoras, nerimas, baimė, nepasitikėjimas. Ir taip tarsi neduodama komanda: noriu. Žinoma, reikia gydyti, reikia ieškoti visų priežasčių organizme: bet ne tik fiziniame kūne, o ir psichoemociniame lygmenyje, pasaulėžiūroje. 
    Sloga, temperatūra, kraujo spaudimas, infekcijos.
    Maksimas Volodinas sako, kad net ir tokios paprastos ligelės, kaip sloga, gerklės skausmas yra iššauktos mūsų emocijų. Štai sloga serga labai neramūs žmonės. Sutrinka sekrecija. Atsiranda kosulys. Bronchitas. Tai būsena, kai žmogus nori išsakyti emocijas, bet jas pasilieka viduje. Reikia tiesiog mokintis išsakyti mintis. Nugalėti baimes. Ir dainuoti, sakyti garsiai eiles, pasakoti. Skauda gerklę – pagalvokime, ką nutylėjome ir ko neišsakėme? O temperatūra? Temperatūra irgi yra mūsų emocijos. Pagalvokime, koks konfliktas mumyse slypi? O mažiems vaikams tai ypač dažna problema, nes jie pergyvena daug vidinių konfliktų ir turi mažiau galimybių juos išsakyti ir likti išgirsti ar suprasti. Mums tik atrodo, kad tai tipinė elementari situacija, o jiems atrodo ypač sudėtinga ir svarbi. Arba štai aukštas kraujo spaudimas. Priežasčių gali būti net ne viena. Aukštas spaudimas tai jau galutinis taškas. Gal trauma. Gal įgimta. Gal kraujotakos bėdos. Gal neteisingai dirba kepenys. Inkstai. Gali būti tik neurotinė kilmė. Kiekviena iš šių priežasčių turi skirtingas psichologines priežastis. O jas gydyti reikia skirtingais metodais. Ajurveda negydo vien vaistais simptomų. Medikamentinis gydymas pasitelkiamas tik tam tikrais atvejais, kai reikia skubiai veikti, tarsi suteikti reanimacinę pagalbą. Bet toliau ieškoma priežasties. Todėl paraleliai su medikamentiniu gydymu eina psichoterapija, fizioterapija. Neįmanoma chroniškų ligų gydyti „reanimaciniais būdais“. Žinoma, rezultatas greitesnis. Pigesnis. Lėtas ilgas gydymas reikalauja laiko. Bet neturi šalutinio poveikio. Paraleliai dar gydomos ir kitos sistemos. Negali vienas vaistas padėti visiems nuo visko. Juk yra skirtingos ligos stadijos. Jose reikia skirtingų vaistų. Ajurveda yra labiau menas. O štai vakarų medicina- labiau mokslas, kuriam reikia greitų rezultatų. Ajurvedos gydytojas Maksimas Volodinas nuolat primena, kad ajurveda nėra liaudies medicina. Joje naudojami taip ir sudėtingi vaistai. Tik jie yra pagaminti iš to, ką mums duoda gamta, ir parenkami individualiai kiekvienam. Ajurvedos farmakologijos tikslas nėra žmogų padaryti priklausomu nuo vaistų. Tai tegali būti mygtukas viso organizmo užvedimui. Tik pagalba trumpu laikotarpiu. Žinoma, visad yra išimčių. Sklerozės gydymui, kitų autoimuninių ligų visad reikės vaistų terapijos. Nepatariama užsiimti savigyda. Tarkime, jei yra bakterinė infekcija, kažin ar padės bėgiojimas pas „bobutes“ ir paniškas vengimas antibiotikų. Gali tekti pirma išsigydyti antibiotikais, o tada jau ieškoti priežasties. Tarkime, kodėl vaikas susirgo plaučių uždegimu? Todėl, kad jis patiria vidinį nusivylimą. Jis negali gauti iš tėvų apsaugos. Patiria baimę. Energija sustingsta. Susikaupia didžiulis neigiamos energijos klodas. Išsigydžius patariama imtis papildomų priemonių: plaukiojimo, žolelių profilaktikos.
    Papildai ar kitos stiprinančios priemonės? 
    Gydytojas Maksimas Volodinas teigia, kad 75 proc. vaistinėse parduodamų maisto papildų veikia kaip placebas. Vietoj papildų geriau vartoti šviežius vaisius ir daržoves. Rinktis labiau vietinius. Pagal sezonus. Pastoviai vartoti antioksidantus, kurie valo organizmą. Pvz.: žiemą vartoti bičių duonelę, čiavanprašą, daryti kvėpavimo pratimus, gerti žolelių tonikus. Taip didėja gyvybinė energija. Tiems, kurie daug fiziškai dirba, svarbu išsimiegoti, daryti limfodrenažinį masažą, plaukioti baseine. Kitaip nuo raumenų pertempimo prasidės mikrotraumos. Kaupsis toksinai. Jie kaupiasi ir ten, kur perkrova, ir ten, kur per didelis atsipalaidavimas. Mokintis atsipalaiduoti. Mokintis atsipalaiduoti reikia visiems. Tai patikrinta ir gerai veikianti profilaktinė priemonė.