Vaidas: "Didžiausia tėvų daroma klaida - per dideli lūkesčiai vaikų atžvilgiu"

Vaidas: "Didžiausia tėvų daroma klaida - per dideli lūkesčiai vaikų atžvilgiu"

Didžiąją gyvenimo dalį Vaidas Arvasevičius triūsė komercinėse struktūrose, tačiau tikrąjį pašaukimą rado dirbdamas su vaikais, jų tėvais ir mokytojais. Santykių psichologija yra ta sritis, kuri Vaidui įdomi, ją studijuodamas vyras suprato, kad gali padėti žmonėms. Darželyje jis ne tik konsultuoja tėvus, pataria kaip spręsti psichologines problemas šeimose, skaito paskaitas, bet ir moko mažuosius kovos menų pradmenų. Savo studiją turinčiam, vaikus ir suaugusius kovos menų mokančiam Vaidui sportas reikalingas ne tik fizinei formai, bet ir vidinei ramybei palaikyti.

Pakankamai seniai dirbate su šeimomis, analizuojate tėvų ir vaikų santykius. Kokias didžiausias auklėjimo klaidas daro gimdytojai?

Per dideli lūkesčiai vaikų atžvilgiu, per didelis susirūpinimas, kad jų mažieji dar nepakankamai savarankiški, pareigingi, nepakankamai subrendę, per mažai išsilavinę ar ne tokie kultūringi, kaip tėvams norėtųsi. Tai, žiūrėk, priekaištauja, kad vaikas per garsiai šaukia, ar per tyliai šneka. Vienu žodžiu, begalė susirūpinimo elementų dėl to, kad vaikas nėra toks, koks jų nuomone turėtų būti. O jis neturi būti joks. Tėvai pamiršta, kad jų atžala yra vystymosi, mokymosi procese ir priimti vaiko neišmanymą, negebėjimus kaip tam tikrą vystymosi etapą būtų pats sveikiausias būdas gyventi su vaiku. Jeigu tu, tarkim, nemoki užsirišti batų, tai ir nemoki. Tikslas – išmokyti užsirišti batus. Jei nemoki tyliai kalbėti, reikia pamažu to mokytis. Mes turime parodyti kaip reikia bendrauti, o ne priekaištauti, kad jis vis dar kažką daro ne taip. Pasakymai „juk mes vakar apie tai kalbėjom...“ arba „keturių metų vaikas jau neturėtų taip elgtis“ vaikui naudos neduoda. Atvirkščiai, net žemina baramą mažylį. Tačiau mes visi klystame, neįmanoma išmokti idealios tėvystės vien tik iš knygų ar seminarų. Kažkur vis tiek slystelsime, nevaldysime emocijų, tačiau svarbiausia pačiam išmokti pajusti kada tu slysteli, kada bendraudamas su vaiku darai klaidą.

Beje, kalbant apie per didelius tėvų lūkesčius reikia paminėti, kad kai kuriems tėvams tai trunka visą gyvenimą. Jau suaugusiems vaikams jie priekaištauja, kad šie dirba ne tą darbą, susirado netinkamą žmoną ar vyrą ir t.t.. Bet juk visa tai prasideda nuo kūdikystės. Štai pavyzdys: tėvai tikisi, kad jų kūdikis, paguldytas į lovelę, pats užmigs. Nes kažkokioje knygelėje taip parašyta – nieko pripras, tereikia apsišarvoti kantrybe. Ir po poros savaičių eksperimento tėvai man pasakoja: mažylis jau pats vienas užmiega savo lovelėje. Kaip jis užmiega? Pradžioje po porą valandų klykdavo, kol visiškai išsekdavo, o tada „išsijungdavo“. Ir tėvai džiaugiasi tokia pergale. O vaikas ką sužino? Rėk nerėkęs, tai nepadeda, nėra kam šitam pasaulyje ateiti į mano pagalbos šauksmą. Tai ko mes išmokom vaikus? To, kad čia nesaugu. Šia dvasia ir auklėjame savo vaikus – viskas priklauso tik nuo tavęs. Tai tipinis ateistinis auklėjimas. Ir kuo tai baigiasi? Stenkis nesistengęs, viskas kartais ima ir sugriūna dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo tavęs. Sėkmingiausi verslininkai ima ir bankrutuoja, praranda pinigus, kartu ir pasitikėjimą, nes juk viskas priklauso tik nuo manęs. Vadinasi aš pats esu nevykėlis, kad taip atsitiko. Štai to auklėjimo pasekmė.

Tad kaip tėvai turėtų auklėti vaikus? Ir kokio palaikymo turėtų sulaukti mažieji?

Visų pirma besąlyginė meilė ir palaikymas. Iki metų kūdikiui suteikiame visišką fizinę ir emocinę globą. Mūsų veido mimikos, balso tembras praneša vaikui apie tai koks jis yra, nes kol kas vaikas neturi savęs vertinimo mechanizmo. Jeigu tėvai šaukia, barasi, pyksta, mažylis suvokia, kad kažkas negerai yra būtent su juo. Jis nesupranta, kad tėvai gyvena kitokioje aplinkoje, o savo santykius su gimdytojais priima kaip vienintelius egzistuojančius. Taigi, vienerių metų vaikui reikia labai nedaug – to fizinio ir gerojo emocinio palaikymo. Penkerių metų vaikui to nebepakanka, jam reikia ir pasitikėjimo kreditų. Mes klaidingai suprantame, kad pasitikėti – reiškia atstumti, leisti kapstytis pačiam. Ne, pasitikėti reiškia nuolat priminti vaikui, kad jūs matote jame jėgų, galių, leidžiančių pačiam susitvarkyti su tam tikrais dalykais. Tai yra palaikymas. Ir jeigu vaikas suklysta, ką mes dažniausiai darome? Atimame tą pasitikėjimą. O reikėtų jį palikti, sakyti „kitą kartą pasiseks geriau, aš tikiu tavimi“. Labai svarbu, kad vaikas suvoktų, kad kokio pasitikėjimo besulauktų, jis turi teisę klysti. Pasitikėjimas su teise klysti vaikui ir yra didžiausias palaikymas.

Vaikams augant viskas keičiasi – mergaitėms reikia daugiau meilės, šilumos, globos, berniukams – daugiau pasitikėjimo ir tikėjimo jais, perduoti kuo daugiau atsakomybių jiems patiems, kad vėliau jie galėtų prisiimti atsakomybę už kitus. Taigi tėvų globa turi įvairiausių spalvų, bet ji išlieka visą gyvenimą. Gražu, kai senutėlis tėvas brandaus amžiaus sūnui gali pasakyti – kas beatsitiktų, kokių klaidų bepadarytum, tu išgyvensi. Net ir tokiame amžiuje mums būtinas palaikymas, priminimas – nebijok, užteks jėgų ir tam.

Pakalbėkime apie kovos menus - daugeliui tai asocijuojasi su agresija. Ko mokote pačius mažiausius savo auklėtinius?

Darželyje vykstančiose pamokose kovos menų yra mažai. Mažylius mokau koordinacijos, fizinių pratimų, judesio. Tarp vaikų būna visko – susistumdė, kažką atėmė, apsižodžiavo. Užsiėmimų metu mes mokomės kas yra santykiai su kitu žmogumi, kas yra pagarba, vidinė kultūra, palaikymas, ką reiškia apginti ir ką reiškia padėti žmogui. Štai, darė mažylis pratimą ir pargriuvo. Visa salė juokiasi, nes juk mes pripratę taip reaguoti į suklupusį žmogų. Aš klausiu jų – kodėl juokiatės? Kodėl nė vienas iš jūsų nepribėgote ir nepadėjote atsikelti? Mes to mokomės ir visa tai įsirašo atmintyje ilgam.

Kovos menai nėra agresija, tai gebėjimas padėti kitam ir apsiginti pačiam. Kartais suaugusiam žmogui užtenka ryžto, valios, drąsos padėti skriaudžiamam, tačiau gali pritrūkti žinių, fizinio pasirengimo. Taigi mes nuo mažumės mokomės judėti, ištiesti pagalbos ranką, o ne muštis. Mes mokomės ir labai praktinių dalykų – pavyzdžiui kaip ištrūkti, jeigu tave suaugęs žmogus sugriebė už rankos. Niekada negali žinoti kada šių įgūdžių prireiks.

Su darželinio amžiaus vaikais dirbančių vyrų nėra daug. Ar neįžvelgiate grėsmių, kad vaikus per ilgai auklėjame labai moteriškai?

Moteriškos globos reikia ir mergaitėms, ir berniukams, tačiau jos yra gerokai per daug. Yra laikas, kada moterys berniukų globą turi perduoti vyrams. Pirmoje klasėje berniukas jau daugiau turėtų būti vyriškoje draugijoje. Vis dar jausti moterišką globą, švelnumą, rūpestį. Būtent moterys gali išmokyti kas yra meilė, gebėjimas dalintis jausmais, emocijomis. Tačiau vyrui būtina suprasti ir kas yra ryžtas, drąsa, gebėjimas pateisinti pasitikėjimą, kaip prisiimti atsakomybę ir kaip ją prisiėmus atlaikyti gyvenimo smūgius. Štai čia būtinas vyro palaikymas, nuolatinis kartojimas – viskas gerai, mes ištaisysime klaidą. Šioje vietoje nereikia moteriškos užuojautos, užtenka to gruboko vyriško supratimo. Nereikia bijoti, kad berniukas bus truputį atšiauresnis. Žiūrėkite, jau vyresniame amžiuje vaikinas, draugaudamas su mergina, ima ir ištyžta. Atšiaurumas leistų išlaikyti tinkamą atstumą tarp paauglių, o tai, mano nuomone, būtina. Pastebėjau, kad vyresnėse klasėse, kai užplūsta pirmoji meilė, berniukai meta sportą, treniruotes, tampa nevalingi, norisi ilgiau miegoti, praranda iki tol buvusius interesus, nes pasiduoda geismui, traukai. Ir baigiasi jo kaip asmenybės augimas. O berniukui būtina augti ir auga jis ne su moterimi. Jis auga tada, kai yra be savo mergaitės, be savo draugės, o ne tada, kai yra drauge su ja išėjęs pasivaikščioti ar į kiną. Vyras yra ne tas, kuris tinkamai bendrauja su mergaite, o tas, kuris turi tikslų ir geba mergaitę link jų vesti. Taigi vyrai auklėtojai reikalingi tam, kad parodytų berniukams kur link reikia eiti. Tačiau darželyje tai nėra labai aktualu, šiame amžiaus tarpsnyje pakanka ir tos moteriškos globos.

Tačiau ir mūsų mokyklose vyrai mokytojai tėra mažuma...

Pakeisti sistemą galima, tačiau būtini kompleksiniai sprendimai. Reikia, kad mokytojo profesija taptų prestižine, kad ji būtų gerai apmokama, kad mokytojai vyrai galėtų oriai gyventi, išlaikyti savo šeimas. Čia praverstų teigiamas skandinavų pavyzdys. Tačiau Lietuvoje vyrui mokytojui darbo aplinka kol kas yra labai nedraugiška, daug biurokratizmo, darbo su popieriais, algos mažos. Jei valstybė imtųsi keisti esamą sistemą, rezultatų, manau, ilgai laukti nereikėtų.

Kas, jūsų manymu, dar yra keistino švietimo sistemoje?

Turbūt panaikinčiau patį vertinimą – mokinių, pedagogų, mokyklų. Vyresnėse klasėse išryškėja tas vaikų ruošimas egzaminams, o ne gyvenimui. Visas rūpestis yra – kaip seksis vaikui išlaikyti egzaminus. Ir vaikai išeina į gyvenimą pasiruošę egzaminui, o ne pačiam gyvenimui. Deja tai nėra tas pats. Mes pamirštame apie charakterio ugdymą, apie asmenybės ugdymą. Taigi prioritetus, mano galva, būtų galima sudėlioti kitaip. Pirmiausia – ne dalykai, o charakterio bruožai: kūrybingumas, kritinis mąstymas, ryžtas, drąsa, tarnystės jausmas, nuolankumas... Kaip tik šiuo metu, remdamasis Oksfordo mokslininkų surinkta medžiaga, rengiu programą, kuri gal būt kada nors įsilies ir į formaliąją švietimo sistemą. Mokslininkai teigia, kad yra 24 charakterio bruožai, suskirstyti į 6 vertybes. Tai ir yra svarbiausi dalykai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį ugdant asmenybę. Gamtos, matematikos ar fizikos žinios nėra pats svarbiausias dalykas. Jeigu suaugęs žmogus kažko nežino ir jaučia poreikį sužinoti, jis kaip mat susiranda informacijos. Kur kas vertingiau vaikams suteikti ne pačių žinių, o išmokyti drąsos ir smalsumo. Drąsos išeiti iš savo komforto zonos ir smalsumo nuolat ieškoti naujų žinių. Individo savybės ir savastis, mano galva, visų svarbiausia.