Keturiasdešimt dienų

Keturiasdešimt dienų Žiemos beveik vyti iš kiemo nereikėjo: kai kur teko net šiaudų paberti, kad galėtų Lašininis su Kanapiniu išsivolioti. Pasitikome pavasarį, pradėjome laukimo laiką kieme išsidūkę, persirengėliais pašėlę ir blynų prisikepę. 

Pelenų diena ir 40 dienų iki šv. Velykų
Pelenų dieną prasideda Gavėnia – keturiasdešimt dienų pasiruošimo prisikėlimui laikotarpis. Pelenų dieną šventinami pelenai, gauti sudeginus pernykštes verbas. O kodėl keturiasdešimt dienų? Ir kodėl nuolat šv. Velykų data vis skiriasi? Skiriasi dėl šios šventės šaknų judaizme, jos data vis dar skaičiuojama pagal Mėnulio kalendorių. Velykų sekmadienis yra pirmasis sekmadienis po pilnaties, kuri yra po pavasarinio lygiadienio. Velykų data negali būti pastovi, nes po lygiadienio (kuris yra visada Kovo 20/21 dieną) pilnaties pradžia gali "vaikščioti" net 28 dienas - tiek trunka pilnas Mėnulio fazių ciklas. Ir po to dar šešios dienos, kuriose kažkur slepiasi pirmasis sekmadienis. Pradžioje šis 40 dienų laikotarpis prasidėdavo 6-ąjį sekmadienį prieš Velykas ir trukdavo iki Didžiojo ketvirtadienio, kai Romoje atgailaujantys už savo nuodėmes būdavo iškilmingai grąžinami į bendruomenę. Sekmadienis visada buvo džiaugsmo diena, kurią nepasninkaujama, tačiau norėta, kad pasninko dienų skaičius visgi būtų 40. Todėl VI a. pr. prieš pirmąjį Gavėnios sekmadienį buvo pridėti keturi šiokiadieniai ir taip Pelenų diena tapo Gavėnios pradžia. Biblijoje 40 dienų yra išbandymo laikas. Jis primena Jėzaus pasninką dykumoje po Jo krikšto Jordano upėje, taip pat Mozės 40 dienų pasninką ant Sinajaus kalno, Elijo pasninką keliaujant į Horebo kalną, 40 dienų, kurias Dievas davė Nineviečiams atsiversti, 40 metų izraelitų klajonę dykumoje. 
Nuo seno Pelenų diena laikoma pirmąja pavasario diena. 40 dienų nurimimo, susimąstymo, prasmės paieškos labiau nei pasilinksminimų ar šventimų draudimo, tai pasninko ir atgailos laikas. Šiandieniniam žmogui, ypač jaunam, energingam, veržliam, sunkiau įsiklausyti į dvi šio laiko tiesas: mes nesame dievai, ne viskas nuo mūsų priklauso, o atgaila ir pasninkas tik primena trūkumą, vėlgi, kad ne viską mes galime. Išeikime į širdies dykumą. Tai susitaikinimo, atsiprašymo ir nuolankumo laikas, padedantis nugalėti savo egoizmą. Būkime kantrūs, kupini gerumo, pasirengę atleisti, o ne bausti.

Gavėnia – ne draudimų laikas
Gavėnios laikas skirtas kitaip pažvelgti į savo gyvenimą, laikas, skirtas savo poelgių taisymui, žalingų įpročių atsisakymui. Savęs paruošimui prisikėlimui. Te pasiryžimai nebūna tik su žodžiu „ne“. Sakykime, taip: gerumui, atlaidumui, gailestingumui, nuolankumui. Kasdien padarykime po gerą darbą. Ir kasdien susilaikykime nuo blogo žodžio, apkalbų, smerkimo, teisimo. Susilaikykime nuo pykčio ir barnių. Per gavėnią apribokime kūniškus malonumus, kad siela labiau išsiskleistų. Ugdykime dorybes, kasdien darydami „pratimus“. Atleiskime vieni kitiems. Dažniau vaikams skaitykime šventųjų istorijas. Mokykimės visi iš jų. Vien pasninko neužtenka. Jį turi lydėti gailestingumas. Tas, kuris laikosi pasninko, turi užjausti alkaną. 

Kaip iš tiesų gyveni?
Gavėnios laikotarpis tai nėra atsitraukimo nuo kasdienio gyvenimo laikas, tai pastangos atsisakyti uniformų, kaukių. Tai laikas, kai galime būti dėmesingesni sau ir šalia esantiems. Gavėnia ragina stabtelėti ir susivokti, kas esame, ko norime, kas mums svarbu. Ar nesame tapę kažkokių įpročių vergais? Gavėnia - tai galimybė vėl save priimti ir pamilti. Ne, kaip pasaulio centrą, o kaip keleivį, keliaujantį per savo gyvenimo dykumas. Drąsiai sutikti ir atsakyti į pamatinį klausimą: kaip iš tiesų, žmogau, gyveni? 

Gavėnios pasninkas ilgesnis nei per Adventą
Dar tai pasninko laikas. Tik „kai pasninkaujame, nebūkime paniurę!“. Seniau žmonės Gavėniai iš anksto ruošdavosi: prisiaugindavo pupų, žirnių, prisidžiovindavo arba prisisūdydavo grybų, prisiraugindavo agurkų ir kopūstų, prisidžiovindavo kriaušių. Kadangi praeito šimtmečio pradžioje per Gavėnią buvo draudžiami valgyti ir pieno produktai, žmonės pieną raugindavo ir spausdavo sūrius. Po Velykų sudžiūvusius sūrius lyg akmenis kirviu kapodavo ir grauždavo, kas tvirtus dantis turėjo. Anksčiau nuo šio pasninko nebuvo atleidžiami nei vaikai, nei seneliai. Būdavo daromos išimtys tik sunkiems ligoniams, kūdikių besilaukiančioms ir maitinančioms mamoms. Gavėnios metu būdavo nevartojama ne tik mėsa bei visi kiti gyvuliniai riebalai. Per beveik septynias Gavėnios savaites organizmas gerai išsivalydavo, o beržų ir klevų pavasarinė sula sėkmingai užbaigdavo šį procesą. Svarbiausias Gavėnios meto svečias ant mūsų senelių ir prosenelių stalo buvo įvairios košės, bulvės su lupenomis ir raugintais kopūstais, kisielius. Daug valgydavo grūdinių kultūrų - rugių, miežių, avižų, grikių, žirnių, pupų, aliejinių augalų - kanapių, linų, aguonų.  

Keletas senovinių receptų:

Saldė su džiovintomis kriaušėmis
Džiovintos kriaušės nuplaunamos, sudedamos į puodą, užpilamos karštu vandeniu, kad apsemtų ir paliekama pamirkti. Užverdama tame pačiame vandenyje, kuriame mirko. Į puodą su kriaušėmis pripilama saldės (galima ir su tirščiais) ir vėl užverdama. Virti apie15 min. Galima pasisaldinti.
Spirgynė iš sėmenų (kanapių)
Sėmenys pakepinami keptuvėje kol parusta. Dar karšti gerai sugrūdami, sukrečiami į molinį dubenį, įberiama pipirų, smulkiai kapotų svogūnų, druskos, gerai išmaišoma ir valgoma su karštomis bulvėmis.
Keturių sėklų gėrimas
Pakepinti moliūgų, sezamo, saulėgrąžų sėklų, pridėti linų sėmenų, viską sumalti. Gerti ryte bent po šaukštelį plikalo.