Apie mūsų draugystę su Gamta

Apie mūsų draugystę su Gamta Didžiausios pasaulio problemos kyla dėl to, kad gamtinių procesų vyksmas neatitinka žmogaus mąstysenos. ( G. Bateson)
 
Ką daugelis iš mūsų, tėvų, veikdavo vaikystėje po pamokų? Būdavo lauke. Iki sutemų. Net nereikėdavo tėvams raginti eiti į kiemą, greičiau būdavo sunkiau prisikviesti atgal.Per pastaruosius dešimtmečius vaikų užsiėmimai gerokai pasikeitė. Nustatyta, kad JAV vaikai kasdien lauke praleidžia tik 4-7 min. savarankiškiems žaidimams lauke vaikai kasdien skiria tik pusvalandį. O štai tie patys vaikai JAV prie kompiuterių ar televizorių ekranų kasdien praleidžia net septynias valandas. Taip vietoj realaus pasaulio rinkdamiesi virtualų. Sulaukę 21 m. vaikinai jau būna sukaupę 10 tūkst. valandų bežaidžiant kompiuterinius žaidimus. Paradoksas: šiuolaikiniai vaikai gali atpažinti daugiau nei tūkstantį įmonių logotipų ir tik apie dešimt gyvenamosios vietovės augalų. Bedugnė tarp vaikų ir gamtos gilėja. 
Toks užsisklendimas tarp keturių sienų yra masinis reiškinys, turintis neigiamos įtakos sveikatai. Juk nuolat žiūrint į ekraną vienintelis judesys nykščio sukiojimas. Augantis vaikų fizinių ir psichinių ligų skaičius jau nebestebina: nutikimas, diabetas, širdies ligos, dėmesio deficitas, hiperaktyvumas. Vienas garsus JAV chirurgas daro prielaidą, kad šios moderniosiųjų laikų kartos gyvenimo trukmė bus trumpesnė nei tėvų. Atsiribojimo nuo gamtos problema vis ryškesnė pažangiojo pasaulio šalyse. Tėvai pasisako už kuo ilgesnį vaikų buvimą lauke, laiko tai labai svarbiu vystymosi apsektu, bet kaip imtis keisti situaciją? Neužtenka vaikų tiesiog išvaryti į lauką. Kaip juos vėl priartinti prie gamtos? Juk kaltinti vien technologijas būtų pernelyg paprasta. Tokią padėtį lemia ir daugybė kitų veiksnių. Pavyzdžiui, baimė. Baimė vis augančių nusikaltimų grėsmės, kai vaikus palikti vienus lauke paprasčiausiai nesaugu ir pavojinga. Dar vienas veiksnys - besiplečiantys miestai, kurių didmiesčiai praryja vis daugiau gamtos. 
Ilgas buvimas gamtoje yra pagrindinis sveikatos šaltinis. Vaikams dar ir neįkainojamas pažintinis poveikis. Gamtos nauda - ne tik puiki fizinė savijauta, bet ir intelektualiai ir emociškai tvirta asmenybė, turinti stiprią savimonę, pamatines vertybes, moralės normas. Buvimas gamtoje stiprina sveikatą, didina kūrybiškumą, savivertę, mažina įtampą, padeda greičiau pasveikti. Gamta kaip niekas pažadina jausmus, sukelia stiprius potyrius, priverčia džiaugtis, žavėtis, stebėtis. 
Ir yra dar viena svarbi priežastis, kodėl būtina stiprinti ryšį su gamta. Ne tik mūsų sveikata prastėja. Pačiai gamtai auga išnykimo grėsmė. Jau pakanka mokslinių tyrimų ir keliamo alarmo dėl žmogaus veiklos padarinių - Žemės gamtinės ekosistemos atsidūrė prie prarajos krašto. Jei dabartinės tendencijos nepasikeis iki šimtmečio pabaigos, pasaulio klimatas pašiltės dar keliais laipsniais, kils pragaištingas potvynių pavojus, giliau esančios vietovės virs dykumomis, namų netekes milijardai. Išnyks pusė įvairių planetos gyvybės rūšių. Ateities kartoms nebeliks švarios biosferos. 
Per daug retai klausiame savęs, kodėl? Kodėl taip uoliai naikiname gamtą ir taip keliame grėsmę savo pačių ateičiai? 
ATsakymas: tiesiog tai žinome, suvokiame, bet daugelis įsivaizduojame, kad visa tai kažkur toli nuo mūsų, kažkur ten- gamtoje. Štai kodėl reikia vėl užmegzti ryšį su gamta, kad suvoktume, jog tai yra čia pat, tiesiog mūsų kieme.
Ir nepakanka vien žaliosiųjų technologijų, paprastesnio gyvenimo būdo, pertvarkytos šalių ekonomikos. Net jei visi pažangių šalių žmonės taptų vegetarais, kasdien maudytųsi ne ilgiau trijų minučių, išmoktų gyventi be atliekų, įsirengtų saulės baterijas, rinktų lietaus vandenį, pirkinius dėtų ne į plastikinius maišelius, važinėtų elektromobiliais. Vis tiek būtume pasmerkti. Išorės pokyčiai turi vykti kartu su mąstymo pokyčiais. Ne technologijos ir mokslas, o mąstymas ir švietimas turi pasikeisti. 
Dabartinis požiūris į pasaulį, kad žmonija gyvuoja atskirai nuo gamtos, turi keistis. Ne gamta yra sudedamoji ekonomikos dalis, o ekonomika yra gamtos dalis. Ir ne žmogus vyrauja gamtoje. mes nesame viršesni. Visi ištekliai yra baigtiniai. Skęsdami daiktų jūroje, nebetenkame prasmingos buveinės, juo labiau noro saugoti ir tausoti savo gyvenamąsias vietas. 
O elgseną keisti veiksmingiausia pasitelkus ne protą, o širdį. Pabandykime iš naujo pamilti gamtą. Kada tai geriausia padaryti? Vaikystėje. 
 
Toliau dalinsimės savo patyrimais, kaip sekasi susidraugauti su gamta.