Portretai - Monika Marmokaitė

Portretai - Monika Marmokaitė                                                                 Mergaitė iš laukų
   Ji pati niekada nelankė vaikų darželio. Ir niekada nesvajojo būti mokytoja ar dirbti su vaikais. Tačiau šiandien Monika Marmokaitė džiaugiasi, kad gyvenimas sėkmingai sudėliojo jos pasirinkimus. Ugdydama mažuosius ji jaučiasi atradusi save, tad džiaugiasi visas jėgas galėdama skirti ne paieškoms, o tobulėjimui.
- Monika, kaip ir kada atsidūrėte "Dūzginėlyje"?
- Tai įvyko prieš ketverius metus. Tuo metu darželyje dirbo mano sesė Gintarė, taip atsitiko, kad kolektyvas ieškojo naujo darbuotojo. Aš studijavau pradinio ugdymo pedagogiką, tad sesuo pasiūlė prisijungti, pagalvojau - kodėl gi nepabandžius? Iš pradžių ateidavau padirbėti po kelias valandas, o šiandien esu auklėtoja, turiu savo priešmokyklinukų grupę. Ir labai tuo džiaugiuosi. Šeimoje esame keturios seserys, trys dirbame "Dūzginėlyje", viena, baigusi vokiečių kalbos studijas, gyvena Klaipėdoje. Kviečiame ir ją prisijungti, bet kol kas nepavyko prikalbinti.
- Kas nulėmė profesijos pasirinkimą? Visada žinojote kuo norėsite būti?
- Žinojau, bet netapau tuo kuo norėjau tada. Mokyklos laikais svajojau būti policininke. Tačiau dvyliktoje klasėje mano sveikatos patikra nebuvo sėkminga, dėl to jaučiausi nuliūdusi, nežinojau kokį kelią rinktis. Tai sesė užpildė mano stojimo dokumentus, baigiau bakalauro studijas. O šį pavasarį jau ginsiuosi magistro laipsnį, būsiu dar ir diplomuota švietimo vadybininkė. Labai džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė, man begalo patinka tai, ką darau. Kiekvieną rytą ateinu čia tarsi į namus, kuriuose tikrai gera. Nemyliu Vilniaus ir vis dar negaliu jo prisijaukinti, bet kai ateinu į šitą kiemą, toks gerumas užplūsta, aplinka čia nuostabi. Vaikai suteikia daug džiaugsmo - galiu iš jų mokytis, galiu juos mokyti, vesti į priekį. Anksčiau galvodavau, kad visi vaikai yra panašūs, bet laikui bėgant požiūris keičiasi kardinaliai - jie visi tokie skirtingi! Jeigu sustatytume visus į vieną eilę, sunkiai galėčiau įvardinti bendrus jų kaip asmenybių bruožus. Sakoma - gimstama ir tampama. Sutinku, kad augantį žmogų formuoja aplinka, šeima, bet taip pat esu įsitikinusi - pagrindinius asmenybės bruožus mes atsinešame gimdami.
- Ar nesunku prisitaikyti prie kiekvienos tos mažos asmenybės?
- Visaip būna - kartais ilgai reikia sukti galvą kaip prieiti prie vaiko, prakalbinti jį, kaip padaryti, kad jis jaustųsi gerai.Ypatingai tai išryškėja konfliktinėse situacijose. Su vienu gali susitarti, o kitas nelinkęs nusileisti. Ir ką tada daryti? Tuomet ieškai būdų kaip prisibelsti iki esmės, išsikalbėti, išsiaiškinti ir kitą kartą pastebi, kad konfliktinėje situacijoje su tuo vaiku jau lengviau kalbėtis, paprasčiau spręsti iškilusius nesusipratimus. Vaikai labai prisiriša prie žmogaus, kuriam nuoširdžiai įdomus jų pasaulis. Ir taip gera, kai vaikas atlekia, atsisėda ant kelių, išsipasakoja, klausia patarimo ir, svarbiausia, besąlygiškai pasitiki tavimi.Tas ryšys yra neįkainojama vertybė.
- Dabartinių ikimokyklinukų laida bus pirmoji, kurią išleisite. Kuo ji jums ypatinga?
- Kažkurią dieną sėdėjau ir galvojau - kaip čia viskas bus? Žinau, kad verksiu. Juk tiek daug šie vaikai man davė... Kiekvienai pamokai reikia ruoštis, skaityti, domėtis. Negali apsiriboti tik vadovėliu, šiuolaikiniai vaikai žingeidūs, jie nori žinoti daug. Atsakomybė tikrai didelė, vis pagalvoju - ar gerai juos paruošiu mokyklai? Kaip jiems seksis? Bet turiu pripažinti, kad darbo rezultatais esu patenkinta. Man pavyko atskleisti jų gabumus, polinkius. Vieniems geriau sekasi pažinti raides, kiti puikiai supranta skaičių pasaulį. Tačiau šiuo atveju pats svarbiausias dalykas yra sudominti vaiką. Ir net jeigu jam pamokos metu klausytis manęs smagiau po stalu, leidžiu lindėti. Juk svarbiausia šiame etape, kad informacija pasiektų vaiką. O ta informacija nėra vien tik mokymasis skaityti ar rašyti. Tai įvadas į mokyklinių taisyklių pasaulį - juk svarbiausia mažuosius supažindinti su tuo kas yra ta mokykla, kokie darbai, kokios pareigos joje laukia. Tėveliai kartais nori paskubinti procesą, nori to greito rezultato - kad vaikas jau skaitytų, rašytų. Tačiau aš jiems sakau - viskam savas laikas.
- Ar šiuolaikiniai tėvai ne per daug reikalauja iš savo atžalų?
- Reikalauja ir daug. Kartais stebiuosi kiek mažai laisvo laiko vaikams paliekama. Čia, darželyje, jie turi begalę veiklos - pamokėlės, sporto, meno užsiėmimai, žygiai, šventės... Pasiėmę iš darželio, tėvai dar veža mažuosius į kitus būrelius. Pagalvoju - ir kada gi jiems atsikvėpti? Juk patys po darbų norime pailsėti, kartais ištiesti kojas ant sofos, o vaikus "įdarbiname" visą dieną.  Toks užsuktas ratas, nuolatinis skubėjimas. Dėl to, tikriausiai, ir nemėgstu miesto. Geriausiai jaučiuosi gamtoje - bėgdama su vaikais krosą, pažindama medį, įkvėpdama gaivos. Mes augome vienkiemyje Rokiškio rajone. Pati esu gamtos vaikas ir labai stengiuosi, kad mano mažieji miestiečiai kuo dažniau turėtų galimybę mėgautis gamtos teikiama palaima. Save drąsiai galiu vadinti mergaite iš laukų ir jeigu būtų galimybė, visą vaikų ugdymo procesą perkelčiau į lauką. Dabar skaitau knygą "Kaip užauginti gamtos vaiką" ir joje atrandu savo vaikystę. Juk pati karalystę įkurdavau oloje, o mano draugai būdavo buožgalviai. Kiek pažinimo, fantazijų sukuria tas pasaulis.  Miesto vaikai tolsta nuo gamtos, tad mano siekis sumažinti tą atotrūkį.
- Iš tos meilės gamtai kolektyvas išsiuntė jus į Berlyno žaliąją savaitę. Gal kokių įdomių įdėjų ta tema parsivežėte?
- Parsivežiau tokių įspūdžių, kad sunkiai galiu ir apsakyti. Atrodo tik tūkstantis kilometrų iki to Berlyno, bet vaikštau ir galvoju - kokiame pasaulyje aš čia esu? Parkuose visi medžiai sužymėti, pačioje parodoje daugybė naujovių kaip tvarkyti gėlynus, sodus. Siunčiu mamai nuotraukas, o ji stebisi, žavisi, tad sutarėme - kitais metais visa šeima skrisime naujovių pasisemti. Ne vieną gerą idėją, manau, pritaikysiu ir darželyje.
- Ko siekiate, ką norėtumėte įgyvendinti savo darbe?
- Labai norėčiau rasti vaikuose tą mygtuką, kurį paspaudus nebeliktų ašarų ir išsiskyrimo kartėlio, kurį jaučia  atvedus juos į darželį. Taip skaudu matyti ašaromis paplūdusį naujoką, kuris veržiasi iš darželio atgal pas mamą, ilgisi namų. Daug skaitau, domiuosi, bandau ieškoti to mygtuko ir tikiu, kad rasiu būdą kaip sušvelninti tuos skausmingus išsiskyrimus. Antras dalykas apie kurį pasvajoju, tai pradinė mokykla, kuri galėtų išaugti iš šio darželio. Norėčiau būti vaikams ne tik ikimokyklinio ugdymo pedagoge, bet ir pradinių klasių mokytoja. Pati turėjau fantasišką pradinių klasių mokytoją, kuria nepaliauju žavėtis ir kuriai nuolat dėkoju.
- O ko pati mokotės iš vaikų?
- Tobulėjimo, nuolatinio siekio žinoti daugiau. Štai vienas tėtis atveda sūnų ir sako - va, Monika, atvedžiau kosmonautą, pasiruošk atsakyti į jo klausimus. Ir skubu skaityti knygos apie kosmoso platybes. Vaikai dabar labai gudrūs, norintys daug žinoti ir tai skatina tobulėti. Jeigu kažko nežinau, vadovaujuosi savo mokytojos patirtimi: kartą ji negalėjo atsakyti į mano bendramokslės klausimą, bet pasakė, kad susižinos ir atsakys rytoj. Ir aš taip darau. Visai negėda nežinoti, gėda būtų ignoruoti vaiko žingeidumą ir palikti jį be atsakymo.
- Kaip vaikai jus vadina?
- Ir Monika, ir auklėtoja, ir mokytoja. Paskaitose mus mokė, kad vaikams nedera mokytojų vadinti vardais, bet aš leidžiu ir net džiaugiuosi išgirdusi savo vardą. Man tai draugystės ir pasitikėjimo ženklas.
- Niekada neplanavote būti auklėtoja, mokytoja. Ar šiandien esate tikra dėl savo pasirinkimo?
- Visiškai. Dabar jau atrodo, kad nebegalėčiau būti niekur kitur. Pamatau vaiką ir noriu jį apsikabinti, pakalbinti, padūkti. Jau pakankamai gerai pažįstų mažųjų pasaulį, gebu juos prisijaukinti, galiu padėti atsiskleisti ir tai teikia begalinį džiaugsmą. Kalbame dabar su sese, su tėvais - kaip viskas gyvenime susidėlioja. Planuoji vienaip, išeina kitaip, bet mano atveju lemtis man be galo dosni. Todėl pagalvoju - dar norėčiau po darbo savanoriauti vaikų pagalbos linijoje arba kūdikių, vaikų globos namuose. Tai vidinis poreikis, tad pabaigusi mokslus imsiuosi dar vienos veiklos.