Portretai - Jurgita Blažytė-Vorobjevienė

Portretai - Jurgita Blažytė-Vorobjevienė                                                             Jurgita. Savivertė priklauso nuo to, kaip jautiesi
 
   Savo darbo vietos "Augueko namuose" Jurgita Blažytė-Vorobjevienė laukė dvejus metus. Laiko veltui nešvaistė - dirbo vaikų lauko darželyje, ten įgijo įdomios patirties, užgrūdino kūną. O štai sielai išbandymų siuntė pati lemtis. Tačiau šeimoje patirtas psichologinis smurtas moters nesužlugdė, atvirkščiai - šiandien ji padeda likimo skriaudžiamoms moterims ir sako nesunkiai atpažįstanti bet kokio smurto apraiškas.
- Kodėl taip veržėtės į "Augueko namus"?
- Gyvenime teko dirbti įvairius darbus, mat turiu du diplomus - ekonomikos ir pradinių klasių ugdymo specialisto. Ekonomikos pradmenis dėsčiau vyresniųjų klasių moksleiviams, vėliau dirbau buhaltere, bet greitai supratau, kad darbas su dokumentais manęs nežavi - per sausa, trūksta didesnės laisvės, kūrybiškumo. Tuomet  vaikų darželyje pradėjau dirbti su mažaisiais, iš savo dabar jau šviesios atminties kolegės sužinojau apie šio darželio veiklą. Vėliau perėjau į lauko darželį, tuo pat metu susirašinėdama su Ingrida ("Augueko namų" vadovė - red. past.) ir laukdama, kol galėsiu prisijungti prie kolektyvo. O jis čia puikus, tuo įsitikinau vos atėjusi. Lauko darželyje pakankamai didelė darbuotojų kaita - ne visi atlaiko, čia atvirkščiai - kolektyvas nesikeičia metų metais, todėl ir reikėjo laukti savo darbo vietos. Dar buvau girdėjusi apie maisto filosofiją. Esu sužavėta tuo kaip vaikai maitinami, kiek žinių, meilės šeimininkės sudeda į tuos patiekalus, kaip kruopščiai atrenka produktus.
- Darbas lauko darželyje tam tikra prasme yra iššūkis. Lengvai jį priėmėte?
- Būtent taip šį darbą pati sau ir įvardijau - iššūkis. Tai tikrai specifinė, daug įdomios patirties suteikusi veikla. Dirbti pradėjau rugsėjo mėnesį, laimei, buvo šiltas ir gražus ruduo, nes mes neturėjome jokio namelio, jokios patalpos, kur galėtume glaustis. Tad visas dienas leidome miške, gamtoje. Pasistatydavome palapinę, joje vaikai miegmaišiuose miegodavo pietų miego, valgydavome lauke. Kai šalčiai ėmė kaustyti, spartinom namelio įrengimo darbus ir laikinai glaudėmės pas kaimynus. Per Kalėdas jau turėjome savo kampą. Šis iššūkis man patiko, darbas teikė daug džiaugsmo.
- Kokius skirtumus įžvelgiate tarp lauko ir tradicinio vaikų darželio?
- Galiu drąsiai pasakyti - lauko darželyje ugdomi vaikai serga kur kas mažiau. Manau taip yra todėl, kad  uždarose patalpose esant didelei vaikų grupei, didelė būna ir virusų ar bakterijų koncentracija. Tai didina ligų tikimybę. Dar ją didina stresas - vaikai jaučiasi nesaugūs kai jų yra labai daug. Visuomet yra geriau augti mažoje darželio ar mokyklos bendruomenėje. Šeimos, leidžiančios vaikus į lauko darželius, pagrindiniu motyvu įvardija sveiką gyvenseną. Tėvai atveda stiprių alergijų kamuojamas atžalas, lanko ir vaikai, turintys regos sutrikimų.
   Dirbdama čia pritaikau lauko darželyje įgytą patirtį - su vaikais keliaujame į miškus, rengiame žygius. Stengiamės kuo daugiau būti lauke ir tai tikrai didžiulis privalumas, tereikia įsigyti tinkamą aprangą, apavą. Vaikai yra labai kūrybiškos būtybės, jie gamtoje prisigalvoja įvairiausios veiklos, skatinančios pažinimą, išradingumą. Dirbu su mažiukais, dvejų trejų metų pypliais, ir man taip smagu stebėti jų ugdymo progresą - kaip greitai jie mokosi, įgyja naujų patirčių. Dirbant su vaikais esi tokiame amžino džiaugsmo rate, mažieji moka džiaugtis patys ir suteikia mums, suaugusiems, begalę džiaugsmo.
- Jeigu turėtumėte savo vaikų darželį, ką darytumėte kitaip nei čia?
- Galvoju... Ir nesugalvoju. Mes čia esame tarsi šeima, vaikų grupės mažytės, ir darbuotojai, ir auklėtiniai daug bendraujame tarpusavyje - visi su visais, nėra jokios atskirties. Ir ta draugystė yra didžiulė vertybė. Jeigu nebūčiau turėjusi galimybės dirbti čia, gal galvočiau, kad reikia atskirti įvairaus amžiaus grupes, bet dabar manau, kad bendruomeniškumas yra labai gerai, tokie kone šeiminiai santykiai.
- Bet visur pasitaiko sunkių akimirkų. Kas sunkiausia Jums?
- Mažylių adaptacijos periodas, kai būna daug daug ašarų, kai tenka guosti, atjausti. Kuo mažesnis vaikas, tuo labiau jam reikia ir to fizinio kontakto - prisiglausti, apsikabinti. Kartais mane net mama pavadina, juk ir esu jiems čia kaip antra mama. Bet anksčiau ar vėliau tas skausmingas laikas baigiasi ir visi mėgaujamės vaikyste.
- Ar nekyla noras išbandyti save kokioje nors kitoje veikloje?
- Gal todėl, kad esu išbandžiusi save daugelyje sričių, galiu drąsiai pasakyti - esu laiminga čia ir dabar, ši veikla teikia daug džiaugsmo. Anksčiau mano savivertė buvo menka - nežinojau ar galiu būti kūrybiška, tinkamai pritaikyti įgytas žinias. Dabar jaučiuosi labai užtikrintai.
- Kalbant apie savivertę - kodėl manote, kad jos stokojote?
- Vaikystėje buvau tylenė, viską kaupdavau savyje, nemėgau garsiai reikšti savo minčių. Bet gyvenime viskas verčiasi, pats žmogus augi, mokaisi, gali palyginti kaip jautiesi dirbdamas vienus ar kitus darbus. Ir kai randi darbą, kuriame nėra bereikalingo skubinimo, streso supranti kaip gera taip gyventi. Mes, darbuotojai, čia augame, tobulėjame, nuolat kaupiame žinias. Kviestiniai lektoriai, įdomiausios paskaitos, sveikos gyvensenos mokymai - veiklos turim nuolat.
   Kalbant apie savivertę asmeniniuose santykiuose, turėjau karčios patirties šeimoje. Buvau ištekėjusi už vyro, kuris linkęs pasichologiškai smurtauti. Alkoholizmas šį polinkį vis labiau stiprino, jaučiausi žeminama, menkinama, pažeidžiama. Tuo metu ir pati galvojau, kad kažko nesugebu, kad problemos slypi manyje. Bet kai kantrybės taip gyventi visai nebeliko, ryžausi pokyčiams. Sūnus mokykloje pasisakė, kad tėtis geria, šeimoje kyla problemų ir mudu sulaukėme paramos. Man pasiūlė kreiptis į moterų krizių centrą, buvo suteikta ir psichologinė, ir socialinė pagalba. Iki šiol lankau alkoholikų šeimų pagalbos grupę, dabar jau pati padedu kitoms moterims. Susitikę daug kalbamės, dalijamės patirtimis, analizuojame save.
- Po tokios asmeninės patirties smurtą (ne tik fizinį) prieš vaiką lengvai atpažintumėte?
- Taip. Pirmiausia atkreipi dėmesį į vaiką, kuris elgiasi agresyviai, nes ta agresija gali būti dėl santykių šeimoje - gal dėmesio trūkumas, gal taikomos bausmės. Tuomet rekomenduoji šeimai pasikonsultuoti su psichologu. Neretai būna, kad patys tėvai neturi vieningos nuomonės dėl vaiko auklėjimo. Vienas būna griežtesnis, kitas - nuolaidesnis, o kenčia vaikas.
- Lopšelinio amžiaus vaikai ir labiausiai pažeidžiami, ir labiausiai imlūs. Kuo užsiimate? Į kokias veiklas jie įtraukiami darželyje?
- Oi, veiklos mes čia turime daug. Ir džiazo, ir liaudies dainų pamokos, sporto, dailės būreliai, lauko užsiėmimai, įvairios šventės... Tik spėk suktis. Labai smagu auginti žmogų, kartais nukreipiant tinkama linkme, o kartais tik stebint jo paties gyvenimiškus atradimus.