Birželio dorybė - GERUMAS

Birželio dorybė - GERUMAS Gegužės mėnesį savo kasdienybėje nepaliaujamai puoselėjome nuolankumo dorybę, kuri vis mažiau vietos palieka puikybei, išdidumui bei savanaudiškumui. Nuolankumo dorybė mus daro gražius paprastumu ir neleidžia savęs laikyti geresniu už aplinkinius. Tačiau yra viena savybė, kurią puoselėjant tikrai privalome dar labiau augti - tai GERUMAS.
L. Van Bethovenas sakė: "Nežinau jokių pranašumo požymių, išskyrus gerumą.".
Justinas Marcinkevičius: Didumas to, kas mumyse iš meilės auga iš gerumo.
Darželis virsta nebe darželiu, o tiesiog Augueko namais, kuriuose visi stovyklauja. Taip pat sulaukiame svečių - išaugusių ir jau į mokyklas išskridusių vaikų. Su jais dalinamės savo gerumu.
E.Bekonas yra teigęs, kad "Geriausias būdas prisiminti gerus darbus - juos kartoti". Todėl Augueko namų vasarotojai kasdienėse veiklose mokosi "treniruoti" savo gerumą ir auginti jį, stebėdami, kaip būdami geri gali pamažėle keisti savo aplinką, santykius, situacijas bei nuotaikas. Gerumo puoselėjimas suteikia žmogaus gyvenimui daug pozityvumo bei teigiamų emocijų. Gerumo dorybė kiekvienam mūsų yra gana lengvai suprantama, pažįstama, suvokiama (lyginant su kitomis dorybėmis, reikalaujančiomis platesnių aptarimų ir studijų), tad ją ugdome ne pernelyg daug samprotaudami, o tiesiog nuolat besistengdami gerumą inicijuoti bei skatinti darželio veiklose. Kaip teigė R.Tagorė, "Tam, kuris ilgai mąsto apie tai, kaip daryti gera, nelieka laiko būti".
SAVAUNAUDIŠKASIS "AŠ" APIE SAVO GERUMĄ SAKO: "BŪSIU GERAS TAU, JEI TU BŪSI GERAS MAN". TIKRAS, NUOŠIRDUS GERUMAS SAKO: "BŪSIU GERAS, NEPAISANT TAVO POŽIŪRIO Į MANE".
Mūsų kultūroje neretai nutinka taip, kad žmonės yra geri tiems, kurie buvo ar yra geri jiems, o su tais, kurie su jais elgėsi šiurkščiai, blogai - žmogus atitinkamai tokiems asmenims atsako nemaloniu elgesiu. Neretam mūsų itin sunku būti geram, atjaučiančiam tuomet, kai aplinka mums nėra draugiška ir palanki. Tad susidūrę su tikruoju gerumu, kuris nepaisant nepalankių aplinkybių ir prieštaringo atsako, dažnai būname nustebinti, sukrėsti, nes tai nėra dažnas, mums savaime suprantamas reiškinys.
Tačiau žmogus, savo kasdienėse veiklose besistengiantis praktikuoti tikrąjį, grynąjį gerumą, ankščiau ar vėliau neišvengiamai nustemba, supratęs, kaip iš tiesų viską keičia mūsų kasdieniai pasirinkimai ir kiek gėrio į mūsų dienas ateina tuomet, kai patys tampame geresni.
  • Stebėdami mus supančią aplinką mokomės įvardinti būdus, kuriais auklėtojos, tėveliai, ugdytiniai, bičiuliai bei kiti žmonės būna geri aplinkiniams, taip padedant suprasti bei fiksuoti mūsų aplinkoje besireiškiantį gerumą (neretai gerumo darbus laikome savaime suprantamais dalykais, todėl nė nepastebime jų...);
  • Puoselėjame nesavanaudiško, tikrojo gerumo įprotį, mokydamiesi gerumą aplinkiniams dalinti ne tik tuomet, kai pasireiškia mūsų savanaudiškasis "aš" su savuoju noru į gera atsakyti geru, tačiau išlikti gerais bei reikšti gerumą net ir tose situacijose, kai susiduriame su žmogumi, kuris dėl vienokių ar kitokių priežaščių būna su mumis šiurkštus, nemalonus, negeras.
  • Mokomės dovanoti gerumą. Kalbamės apie tai, kad netobuloje mus supančioje realybėje mūsų santykiai ne visada klostosi taip, kaip mes norėtume. Ir kartais, dovanodami gerumą, galime sulaukti nepritarimo, prieštaringų reakcijų. Tačiau nepaisant to, gerumą skleisti visuomet yra svarbu, prasminga, vertinga, nes labai dažnai mūsų išreikštas gerumas gali padaryti nematomą, svarbų ir esminį gerą vidinį poveikį kitam žmogui, net jei jis tą akimirką mums ir nebus akivaizdžiai pastebimas, plika akimi matomas, Kartais tam, kad mūsų gerumas kitame žmoguje iššauktų gražius pokyčius, reikia laiko. Žmonės niekada nepasikeis, kol mes jiems nepadėsime.
"Aš vadinu didvyriais ne tuos, kurie laimėdavo mintimi arba jėga. Aš vadinu didvyriu tik tą, kuris buvo didis širdimi" - sakė kadaise Nobelio literatūros premijos laureatas R.Rolanas.