GAMTOS PAMOKŲ PARAŠTĖSE

GAMTOS PAMOKŲ PARAŠTĖSE

Bet kurio amžiaus vaikai turi prigimtinių polinkių, kurie labai aiškiai išryškėja ir atsiveria, atsidūrus su jais gamtoje. Mūsų, gamtos ugdytojų, darbas - juos įžvelgti ir ugdyti:
"Žaidžiant su konkrečios paskirties neturinčiais daiktais gerėja gebėjimas mokytis! Statydami ir kurdami vaikai nepastebimai gausina gamtos mokslų ir matematikos žinias. Vertingų fizikos žinių žaidžiantys mokslininkai gauna pavyzdžiui, mėtydami į vandenį akmenukus arba juos ridendami. Ridendami didesnius akmenis- tarkime sužino, kad akmuo rieda greičiau nuo statesnio paviršiaus. Dar lavina ir estetinį skonį, kai vietą puošia gamtoje rastais daiktais."

Todėl gamtoje juos tarsi švelniai pastūmėjame iš nugaros, o ne einame patys priekyje ir vedame. Einame už nugaros ir stebime. Klausinėjame. Pasakojame. Klausomės. Tarsi laivą valdytume stovėdamos galugalyje. Beje, gamtoje, o ypač miške skatinkime vaikus kelti žvilgsnius aukštyn - nes paprastai einame tik žiūrėdami sau po kojom, geriausiu atveju ties juosmeniu. O pakėlus akis į viršų, atsiveria visai kitokios miško spalvos, formos, garsai ir kvapai.

Už pastangas bus atlyginta. Pirminis atlygis - smalsumo kibirkštėlės vaiko akyse. Tada atsiveriantis jo pasakojimas. O tas tolimasis, aišku, - neaprėpiamai auginamos vaiko smegenys. Bet apie smegenų jungtis ir koridorius vėliau.