Auklėtojų mintys pasitinkant naująjį sezoną

Auklėtojų mintys pasitinkant naująjį sezoną

Kaip užauginti gamtos vaiką? O kam to reikia?
Kita žmogaus ir gamtos santykių pusė – tokia mūsų šio sezono misija.

Keisti elgseną veiksmingiausia pasitelkus ne protą, o širdį. Šį sezoną visa bendruomenė mokinsimės kuo giliau įsigilinti į gamtos procesus, kad pažadintume savyje užuojautą. Negalime laimėti mūšio už gamtos, aplinkos, daugybės gyvybės rūšių išsaugojimą, jei nejausime emocinio ryšio su gamta. Juk argi kovojame ir siekiame išgelbėti tą, kurio nemylime? Todėl ir turime pakeisti ir savo požiūrį, ir savo elgseną, savo įpročius, ne vadovaudamiesi faktais, o vedini meilės. Padėti vienas kitam pamilti gamtą. Kada geriausia tai padaryti? Vaikystėje.

Mūsų auklėtojų prisiminimai iš savo vaikystės, pasitinkant šį rudenį:

Saulė: „save aš prisimenu vis laukuose, ūkyje, tai gyvulius vedančią perkelti, tai juos girdančią, tai žiūrėk su sesėmis slėpynių javų laukuose žaidžiančią. Pasislėpdavau taip, kad manęs ilgai tekdavę ieškoti. Šnara javai, kvepia, bitutės zvimbia, virš galvos tik dangus, o jie manęs ieško, neranda. Bijodavo kartais, nes ir upelis netoli. Dar prisimenu, kaip darbus nudirbusios su sesėmis leisdavomės skinti gėlių, visokiausių, gražiausių. Ir kokių tik puokščių nepriruošdavome! Ir kiek visokiauių žolynų prisidžiovindavome.“

( Šį sezoną Saulė dalinsis su vaikais emocijais ir patyrimais gamtoje: lydės juos į mišką, į sodybą, o dar pasitelks ir savo unikalų gebėjimą anglų kalbos mokintis būtent klajojant ir atrandant gamtos smagumus. Kaip ji pati sako, daugiausiai galiu duoti mažutėliams, tiems, kuriems labiausiai dar reikia šilto glėbio, pagalbos rankos, paguodos ir meilės, atsiskyrus nuo mamos.)
 

Jovita Čiurlionytė: „kaip nekeista, augau gražioj Dzūkijos gamtoje, pušynuose, kur grybai ir uogos buvo privalomi atributai, bet labiausiai patikdavo žingsniuoti ir grožėtis Druskininkų gatvėmis, ypač fontanais ir gėlynais. Ir net darželį prisimenu su džiaugsmu, man ten taip patikdavo ir taip gerai būdavo, kad ir dabar norisi vaikams sudaryti tokią aplinką, kad jie norėtų eiti į darželį, kad jiems smagu būtų susidraugauti ir draugauti. Beje, esu su drauge ir iš darželio savarankiškai namo parėjusi, niekam nepasakiusi ir ramiausiai pietų miego atsigulusi. Tik va paieškos nelabai linksmos kitiems – ir auklėtojoms, ir tėvams.“

(Šį sezoną Jovita myluos ir augins mažiukus, kuriems jos glėbys yra nepamainomas, kai liūdna, kai sopa, ar nuotaikos nėra. Jovita su mažaisiais taikys trisdešimt milijono žodžių metodiką. Ir labiausiai svajoja, kaip tai įgyvendins gamtoje, klajodama po pievas ir miškus.)
 

Giedrė: „pamenu savo vasaras kaime, pas močiutę, kur net nebūdavo įprastų miestiečiui sąlygų, tualetas lauke, praustis- į lauką, bet tokia laisvė, taip arti gamtos, kuri ten visomis prasmėmis nuostabi. Iki šiol girdžiu krioklio šniokštimą. Net ir mieste pas močiutę kažkodėl pamenu, kaip vasaromis mane vakare praustis įstatydavo į dubenį, pildavo vandenį ant galvos, o aš skaičiuodavau danguje žvaigždes. Kur dabar semiuosi jėgų ir įkvėpimo? Ogi nuvykusi ten pat, į kaimą. Kaip gera, kad dar jį turiu.“

( Šį sezoną Giedrė jaukins irgi pačius mažiausius prie gamtos. Tiems mažutėliams norisi atiduoti visą save, dalinasi Giedrė. O kadangi pedagogikos studijas ji dar tik įpusėjusi, pirmiausia dalinsis ir tuo, ką jau išmokusi – Giedrė yra profesionali baleto artistė. Kai dėl sveikatos teko laikinai užverti Operos teatro duris, ji visus langus ir stoglangius atidarė čia, darželyje.)