Augueco interviu: po devynerių metų gali būti per vėlu

Augueco interviu: po devynerių metų gali būti per vėlu

TĖVŲ IR VAIKŲ SANTYKIAI - I tema: "Po devynerių metų gali būti per vėlu"
 

Augueco interviu su rytų kovos menų studijos vadovu, lektoriumi Vaidu Arvasevičiumi

Ingrida Lauciuvienė, žurnalistė: Vaidai, kodėl tie “devyneri metai” ir kas gali būti per vėlu?

Vaidas Arvasevičius, lektorius: Vaikas iki devynerių metų nesuvokia savęs kaip atskiro individo, savarankiškos asmenybės. Jis tapatina save su artimiausia aplinka. Todėl iš jo negalime reikalauti atsakomybės už padarytus veiksmus. O tuo labiau nekaltinkime, kad kažką padarė ar nepadarė. Tačiau apie nekaltumo prezumpciją kalbėsime kitose paskaitose, temose – vaikas turi teisę klysti.

I. L.: Bet tėvams gi norisi, kad mokėtų susitvarkyti kambarį, žaislus, kad kitiems pašoktų ar pasakytų eilėraštį...

V. A.: O kas tuo mėgaujasi? Kartais vaikai klausia, o kodėl aš turiu kitiems pašokti, padeklamuoti? Ar turime atsakymą? Gerai, jei ir vaikas natūraliai mėgaujasi tuo: jam patinka sakyti eilėraščius, dainuoti, šokti. Ir dar geriau, jei tėvai ieško kelio, būdų, kaip geriau pažinti vaiką. Tarsi atidaryti dėžutę, o ne į ją prikrauti. Kiekvienas sveikas žmogus turi lūkesčių. Tačiau blogiausia, kai nesipildančių. Suvokime, kad yra normalu, jei jūsų vaikas nemokės skaityti prieš mokyklą, normalu, jei jam nepatiks mokytis eilėraščius. Bet gal jam patiks šokti? Kodėl mes jaučiame savotišką nepasitenkinimą, kad mano vaikas yra kitoks nei kiti. Jis juk nebūtinai turi atitikti mūsų susikurtą viziją.

I. L.: Ir vis dėlto, jei iki tų devynerių norime kuo daugiau „įdėti į tą mažą dėžutę“?

V. A.: Po devynerių metų vaikas ima suvokti save kaip asmenybę, savo norus, pomėgius, o keturiolikos, jei abiejų pusių norai ir lūkesčiai nesutapo, gali net ir pradėti maištauti: “ aš nenoriu groti akordeonu!” Mes tai vadiname - maištaujančia paauglyste. O išties tai atsakas į mūsų padarytas auklėjimo klaidas. Auklėjimo, kai nesutapo lūkesčiai, kai nepamatėme vaiko prigimtinių savybių, kai nepadėjome jam atsiskleisti, o norėjome kuo daugiau įdėti tą dėžutę. Dar vėliau, pasibaigus paauglystei, suaugus pradės kankinti kaltės jausmas: kodėl vaikeli, tu toks nedėkingas? Aš tiek laiko Tau skyriau, tiek jėgų įdėjau, o nesulaukiu padėkos.

I. L.: Vadinasi, iki devynerių metų padarytos klaidos ( vaiko ar mūsų) yra tik mūsų, suaugusiųjų? Ir maištaujantis paauglys neatsirado šeimoje lyg iš niekur nieko?

V. A.: Maištaujantis paauglys – tai veidrodis mūsų klaidų, padarytų, kol jam buvo devynerių. Pirma frazė, kai vaikas kažką padarė, sudaužė, sulaužė: ką darai? Kaip tau negėda? Negi jis atsakys: aš dabar laužau kėdę. Bet pirmoji kukla paleista: vaikas sugėdintas ir pasijutęs blogai tiesiog suklydęs. Vadinasi, klysti negalima? Negražu? Taip išmokome vaiką klystant jaustis blogai vietoj to, kad galvotų apie tai, kaip tą klaidą ištaisyti, kaip ieškoti pagalbos. Dar vėliau vaikas pradės jaustis tiesiog nevykėliu: aš vėl suklydau. Suaugęs jis taip pat nebemokės klysti, palūš dėl kiekvienos nesėkmės, nemokės spręsti problemų. Todėl tėvai turi pripažinti suklydę, rodyti, kaip sukasi toliau iš padėties. O vaikui klystant, tėvai turi dalyvauti irgi kartu: sudaužei, einame kartu tvarkyti.

I. L.: Nuo ko mes, tėvai, turime saugoti mažą vaiką?

V. A.: Tėvai mažam vaikui turi sukurti saugią aplinką. Pasirūpinti, kad nesušaltų lauke, kad neperkaistų, tai yra apsaugoti nuo gamtinių sąlygų. Pasirūpinti saugia aplinka namuose: ne barti įkišus vaikui pirštus į rozetę, o geriau ją tiesiog užkimšti, tai yra tarsi apsaugoti vaikus nuo jų pačių veiksmų. Ir apsaugoti vaikus nuo savęs paties: nuo savo emocijų, needekvataus pykčio, nuotaikų kaitos. Vėliau jau mokyklinio amžiaus vaikus irgi turime nuolat girdėti, išklausyti. Tik gali būti bėdų, jei vaikystėje vaikai nebus gavę reikiamo dėmesio, meilės, galimybės išsiverkti, išsiguosti. Tai ypač sunku tėčiams, kurių berniukai jautrūs, emocionalūs. Jiems sunku guosti jautrius berniukus, šiems suklydus, nugriuvus.

I. L.: Tai kaip nesugadinti ir tvirtinti tą ryšį su vaikais, ypač kol jiems dar nėra sukakę devyneri?

V. A.: Priimti savo vaiką tokį, koks jis yra. Leisti jam atsiverti, realizuotis taip, kaip diktuoja vaiko prigimtis. O ne tėvų. Jei vaikas mėgsta ir geba meistrauti, nereikia versti jo spręsti matematinių uždavinių. Čia perkeltine prasme, juk reikės gyvenime ir matematikos, ir meistravimo. Leiskime vaikams išreikšti emocijas: jei verkia, išsiverkti, tada paguoskite. Išklausykite. Vaikui jo nesėkmė yra pati didžiausia, nemenkinkime jo jausmų sakydami, kad tai nieko tokio, neverk, neverta jaudintis. Vaikas vrkia tiek, kiek turi susikaupusių emocijų. Todėl „nenugnybkime“ jų apimties. O manipuliuoti vaikai išmoksta tik tada, kai išmoksta to iš savo tėvų. Ir tikrai to nesugeba nei keturmetis nei šešiametis.

I. L.: Auklėjame vaikus savo pavyzdžiu? Jei mes manipuliuojame, išmoks ir jie, jei nemokame klysti, nemokės ir jie?

V. A.: Negalime juk su cigarete dantyse aiškinti, kad negalima rūkyti. Lūkesčių mes galime turėti, kad vaikai nerūkys, negers, nebus egoistai. Bet tai teliks lūkesčiais, jei patys tokie esame ir taip darome. Ar tai ne mūsų dviveidiškumas? Progai pasitaikius, ar tik nenorės jie paskui apskritai bėgti toliau nuo mūsų? Ar jie pasitikės tokiais tėvais? Štai jei rūpinasi tik savo šeimos gerove, nieko nedaro kitiems, neturi jokių visuomeninių pareigų, vaikai užaugs egoistais. Nereikia tokiu atveju paauglio klausti, kodėl tu nesidalini, kodėl nepadedi net savo šeimai? Tiesa, kaip beišplautų indus, kaip besutvarkytų kambarį vaikas iki penkerių šešerių, pagirkite ir greičiausiai pertvarkykite neiko nekomentuodami patys. Didesniam jau galima patarti, kaip padaryti geriau. Bet jokiu būdu nesužlugdykite iniciatyvos, kad blogai išplovė indus. Nepriekaištaukime. Vaikas gali klysti, gali padėti. Bet gali ir ne. Jis tai darys savo noru, jei žaisite kartu, tvarkysitės kartu. Ir nepamirškime, kad vaikai yra skirintgų prigimčių: vieni tobulai susitvarko, kurie mėgsta menišką betvarkę, kurioje patys viską puikiai suranda. Tik nekalbu apie švarą. Ji privalo būti.

I.L.: Sako, kad tie, kuriuos augina pagal jų prigimtį, paauglystėje puikiausiai bendradarbiauja su tėvais?

V. A.: Išlaikyti bhendradarbiavimo principą yra sunku. Dar reikia nepamiršti išlaikyti ir hierarchijos. Paauglys norės bendradarbiauti, jei vaikystėje gavo reikiamą dozę dėmesio, meilės, supratimo. Bet priversti paauglio bendradarbiauti, jei jis nenorės, neįmanoma. Prasidės maištas. Nepamirškime, kad santykiai šeimoje yra tarnystės. Ir vaikai nedegraduoja, jei jiems ir mes, tėvai, patarnaujame. Mainykimės pagalba. Negalvokime, kad jei vaikams atnešime, paduosime, apausime, jie ims tuo ateityje naudotis. Tarnaukime vieni kitiems. Girdėkime vieni kitus. Tai, ką mes vadiname ožiais, tėra vaikų žaidimas su mūsų pačių ego. O kiekvienas gimęs vaikas turi įdėti programą: džiuginti tėvus. Mainais už tai gauti jų meilę. Tad kodėl jis turėtų ožiuotis?

I. L.: Vaiko ožiai parodo tėvų ego dydį? Kokius klausimus mes dar turėtume sau užduoti?

V. A.: Pabandykite sau atsakyti į klausimą: kodėl mes pasikvietėme vaikus į savo šeimą? Atsakyti iš karto nepavyks. Kai kas neranda atsakymų apskritai. O vaikai ateina su savo programa, jei mes neleidžiame jos vykdyti, vaikai pamažu užsisklendžia, jis nuolat traumuojamas. Augdami vaikai pamažu išmoksta naujus vaidmenis tam, kad gautų tėvų meilę. Ir taip prieiname iki profesijos pasirinkimo. Jei nuo vaikystės neleidome būti savimi, elgtis pagal savo prigimtį, rinkdamasis profesijas greičiausiai suklys. Jis išmoko būti kitoks, prisiimdamas svetimus vaidmenis, nustoja svajoti, siekti savo tikslų. Ir taip tampa advokatu, o gal norėjo būti menininku.

I. L.: Kaip lengviausia tėvams pamatyti tą tikrąją prigimtį?

V. A.: Leisti vaikams kuo daugiau žaisti. Leisti pajusti žaidžiant, kuo daugiau skonių, skirtingų vaidmenų. Vienas žiūrėk, žais žais gydytoją, ir vieną dieną liausis. O kitas gal ir ne. Skirkime kuo daugiau laiko vaikams. Žaiskime su jais, stebėkime juos žaidžiančius. Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad Lietuvoje 85 proc. mokinių rengiasi po mokyklos stoti į aukštąją mokyklą. Tačiau 10 proc. iš jų atsakė žinantys, kokį darbą norėtų dirbti pabaigę mokslus, žinantys apie kokią tiksliai profesiją svajoja. Kur stoja tie 75 proc.? Ten, kur lengviau pakliūti pagal vidurkį, kur patarė tėvai, kur sakė, kad bus geresnis atlyginimas.

I. L.: Vadinasi, jei mes, tėvai, iki devynerių sąžiningai atliksime savo pareigas, bus lengviau pamatyti, kur tam paaugliui stoti? Į ką jis yra labiau linkęs?

V. A.: Rinkite vaikų piešinius, žiūrėkite, ką jie piešia. Fiksuokite, ką jie pasakoja, apie ką svajoja. Vaikai tikrai labai daug pasako. Tik mes ne visada juos išgirstame. Be to, pasistenkime visi atlikti savo pareigas. Jos šeimoje yra skirtingos vyrų ir moterų, taip, kaip ir auklėjimas skiriasi mergaičių ir berniukų.