Ir vis dėlto, kodėl mes sergame?

Ir vis dėlto, kodėl mes sergame?

Ajurvedos terapeutas, lektorius iš Latvijos Maksimas Volodinas primena, jog visos ligos turi savo etiologiją, t.y. priežastį, kilmę. Nors būsimieji gydytojai universitetuose studijuoja daug metų,  kažkodėl pradėję dirbti nebeieško ligos priežastinės kilmės, tiesiog nustato simptomus, išrašo vaistų jiems malšinti. Retas kuris besivargina ieškoti ligos priežasties. O ligonis, dažniausiai net nežinodamas apie ligos kilmės svarbą, to ir nepaklausia. 

   Pasak M. Volodino, visos ligos turi tris pagrindines priežastis: “pametame protą“, neteisingai tenkiname jusles arba esame veikiami sezoninio faktoriaus. Pastarąjį atpažinti turbūt lengviausia: rudens darganos ir lietūs, žiemos šalčiai, pavasario vėjai ar vasaros karščiai. Ir mūsų nemokėjimas laiku prisitaikyti. Gerokai sudėtingiau atpažinti ką ne taip padiktavo mūsų protas ir ar teisingai buvo tenkinamos juslės. 



 “Proto pametimas”- kai sakome, neteko blaivaus proto 

   Tai yra ne kas kita, kaip žmogaus krečiamos kvailystės, kai nebesivadovaujama blaiviu protu,- sako ajurvedos gydytojas M. Volodinas. Pavyzdžiui, mūsų protas mus skiria nuo gyvūnų. Bet dar turime instinktus. Ir štai jų valdomas žmogus balansuoja lyg ant lyno. Jei pasiduodame instinktams, tuomet mažai kuo besiskiriame nuo gyvūnų, pametame blaivų protą. Jei vadovaujamės vien protu, tampame bejausmiais. Žmogaus užduotis protu surasti instinktams teisingą vietą. Protui reikia valios, motyvacijos ir atminties. Protas apjungia vertybes, iš kurių formuojasi mūsų pasaulėžiūra. Tačiau ar visada elgiamės blaiviai? Ar nepasiduodame vien instinktams arba vien šaltam protui? Tuomet prasideda ne kas kita, o mūsų nuosmukis, degradacija. Kas lemia tokį degradavimą? Gali būti vaikystėje patirtos traumas, mūsų neurozės, kurias reikia kompensuoti. Todėl mes kartais įsikimbame tam tikrų dalykų tik todėl, kad reikia kompensuoti tai, ko nepatyrėme vaikystėje, ko mums šiandien labia trūksta. Pavyzdžiui, jei moteris vaikystėje nepatyrė meilės, jei ji jautėsi negraži, gali būti, kad užaugusi ji ieškos būdų, kaip tai kompensuoti. Gal negalės susilaikyti nuo saldumynų, gal turės tam tikrų aistrų ir prisirišimų. Arba šovus į galvą kokiai minčiai, norės žūtbūt tai gauti ar įgyvendinti. Bet ne visada žmogus būtinai gauna tai, ko nori, trokšta, arba gauna ne tuo laiku, ne tuo būdu. Ir kaskart iškart nepatenkinęs tuo metu jį užvaldžiusios aistros ar troškimo, patirs pyktį, susierzinimą. O kai žmogus patiria pyktį, tuo metu protas tarsi atsijungia. Žmogus nebeidentifikuoja savo vertybių. Ir štai diagnozė - sakome pametė protą, elgiasi vien instinktų valdomas, pridaro kvailysčių. Tuomet prasideda ligos. Reikia įsidėmėti visiems laikams - visos emocijos yra susijusios su ligomis. Tačiau apie tai, kiek vėliau. Dabar keliaukime prie antrosios priežasties. 

 Neteisingas juslių tenkinimas

   Pametęs protą, žmogus nyra toliau. Ima valgyti nebesuderinamus produktus, persivalgo arba badauja. Valgo pernelyg daug to, kas jam netinka. Tai pavyzdys su maistu. Tačiau yra ir kitos juslės: matymas, klausa, lietimas, uoslė. Pavyzdžiui, nebetausoja savo akių: skaito tamsoje. Arba žiūri vaizdus, kuriuose smurtaujama, nesilaiko režimo, nesimankština, nuolat dėvi sintetinius drabužius, naudoja kenksmingą kosmetiką. Net kvėpuoja blogais kvapais ir tą daro nuolat. Sunku patikėti, bet visa tai provokuoja fizinius susirgimus.

 Sezoninis faktorius

   Gamtoje galioja tam tikri dėsniai ir logika. O visi gamtos pasikeitimai atsispindi žmogaus kūne. Ir jei žmogus nepaiso gamtos virsmo, jis nuolat serga.  Jei žmogus nesistengia gyventi pagal besikeičiančios gamtos dėsnius, jam tenka nuolat eikvoti energiją kovai su ja.

   Šias tris priežastis galima įžvelgti ir surasti visų ligų etiologijoje. Net ir labai sunkių. Manęs nuolat klausia: o kaip yra su genetinėmis, paveldimomis ligomis ar vėžiu? 

 Kodėl paveldime ligas?

   Pasak M. Volodino, daugelis įsitinę, kad jei močiutė sirgo, mama sirgo, galbūt ir dukra turės tendenciją sirgti tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, endokrininėmis. Galimybę susirgti viena ar kita liga žmogus gali nešiotis visą gyvenimą. Tik klausimas - susirgs jis ar ne? O tai jau susiję su psichoemocine būsena. Psichoemocinė būsena yra tarsi visų galimybių susirgti paleidžiamasis mechanizmas. Galimybių, kurios glūdi žmogaus atmintyje. Taigi, gal ta močiutė, paskui mama visada turėjo tam tikras emocijas, tam tikrus elgsenos ypatumus, kurie buvo žalingi būtent jų endrokrininei sistemai. Ir kai gimsta mergaitė, ji jau turi atmintyje užkoduotas visas mamos emocijas. Mama negali „neapdovanoti“ savo dukters visomis savo baimėmis, emocijomis, nerimastingomis mintimis. Auklėjama mergaitė perima visą mamos elgesio modelį. Ir ji pradeda jausti ir patirti lygiai tą patį emocijų spektrą, kokį patyrė jos mama ar močiutė. Taip paleidžiamas ligos mechanizmas. Ir jei mergaitė tai supranta laiku ir vienokiais ar kitokiais būdais išeina iš to emocijų rato, tikimybė susirgti mažėja. Tad gali būti, jog galimybė susirgti liga ir liks tik galimybe. Mergaitė sąmoningai sustabdo šeimos elgsenos grandinę ir jos nebeperduoda savo vaikams. Tai ir yra atsakomybė už savo gyvenimą ir už savo vaikų gyvenimą. Lygiai tą patį galime pasakyti ir apie epidemines ar pandemines ligas. Ne visi žmonės, esantys epidemijos zonoje, suserga. Autobuse užtenka vienam sukosėti ir šalia stovintis nesusirgs, o štai esantis kitame autobuso gale ims susirgs. Kodėl? Vienas iš mums įprastų atsakymų bus aiškus - tai priklauso nuo žmogaus imuniteto. O kas yra imunitetas? Biochemijos mokslas labai tiksliai gali paaiškinti. Nors kartais, net ir remiantis mokslo žiniomis, neįmanoma iki galo paaiškinti kodėl konkretus žmogus elgiasi teisingai, o stipraus imuniteto neturi? Kitas atsakymas: susirgimus lemia ne tik imunitetas. Tiesiog tam tikroje vietoje, kurioje tarkime plinta epidemija, žmonės yra tarsi užsikrėtę tokiomis pačiomis emocijomis. Ir užtenka žmogui, turinčiam tas pačias emocijas, tokį patį energetinį lauką, patekti į panašią zoną ir jis tuoj pat užsikrečia. Mes visi gyvename tų virusų, mikrobų pasaulyje, mes visi esame jų nešiotojai. 

Ligos ir mūsų emocijos

   Ajurvedos gydytojas Maksimas Volodinas dar kartą primena, kad visos emocijos yra susijusios su tam tikromis ligomis. Grįškime prie endokrininės sistemos ligų, kurias, viena po kitos, paveldi šeimos moterys. Emocijos yra mūsų psichikos dalis, hormonai - fizinio kūno dalis. Skirtingose kultūrose ši endokrininės sistemos emocijų sąveika vadinama či, ki, prana. Emocijos keičia pranos tekėjimą, vibracijas, o tas pasikeitimas daro įtaką endokrininei sistemai. Kuo emocijos bus harmoningesnės, teigiamesnės, tuo švaresnį vibracijos signalą gaus prana, hormoninė sistema dirbs ritmingai. Jei emocijos bus dirginančios, švaros bus mažiau ir endokrininė sistema gaus tam tikrus netolygius impulsus, kuriuos siųs ir mūsų nervų sistemai. Ir tuomet žmogus labai greitai išseks. Tokios emocijos, kaip pyktis, baimė veikia destruktyviai, ardančiai. 

Vėžys- tai psichoemocinė epidemija
 
   Mokslininkai ir gydytojai nesiliauja aiškintis vėžio kilmės priežasčių. M. Volodinas teigia, kad tai mūsų pačių nusistatytas savęs sunaikinimo mechanizmas. Mygtuką, paleidžiantį šį mechanizmą, turime kiekvienas. Tereikia savo ląstelėms pasiųsti informaciją, kad nenorime gyventi ir prasideda latentinė savižudybė. Pasak M. Volodino, yra dvi grupės savižudžių: tie, kurie tai žino ir tarsi eina į tai, bet išties nėra savižudžiai. Jie paprasčiausiai siunčia žinutę, kad jiems blogai. Ir kiti, vadinamieji latentiniai: jei jų paklausime, jie atsakys, kad tikrai neturi jokių minčių apie savižudybę. Tačiau visa jų pasąmonės veikla rodo ką kita. Tai žmonės, kurie nemato išeities iš daugelio gyvenimo situacijų, neranda ar neieško problemų sprendimų būdų. Jie dar iš vaikystės turi sukaupę per didelį kiekį prieštaringos informacijos, traumų, neigiamų patirčių. Vieną dieną atsitinka taip, kad viso emocinio krūvio psichika nebepakelia. Tuomet belieka emocijoms „prisitvirtnti“ prie tam tikrų kūno vietų. Tarkime, visos aistringos emocijos, tokios kaip pyktis, susijusios su vidurine kūno dalimi - kepenimis, kraujotakos sistema, oda. Dar stipresnė emocija – baimė - susijusi su dar žemesnėmis kūno dalimis - žarnynu, lytiniais organais, kojomis. Su viršutine kūno dalimi susijusios jau kito spektro emocijos - kai žmogaus jausmai, net ir geri, teigiami, nuolat blokuojami. Žinoma, tai nėra taip paprasta, kaip atrodo perskaičius ar išgirdus tokią informaciją. Visa tai veikia labai sudėtingai. Ir dažnai tokias priežastis tegali nustatyti tas gydytojas, kuris, apžiūrėdamas pacientą kabinete, ne tik paklausia, kuo šis skundžiasi ir išrašo vaistų, bet ir ima gilintis KODĖL žmogus skundžiatės. Vėžį galima išgydyti: operacijos, chemoterapijos, radioterapijos, vaistai. Bet galimybė, kad liga atsinaujins, vis tiek lieka. Žmonės toliau nuolat stebimi. Ir jei ligonio nepaveikė stipri psichoterapija, jei jis nepasikeitė, „nepasiuntė“ ląstelėms informacijos, kad nori gyventi, o dar prisidėjo visa aplinkoje spinduliuojama masinė informacija, liga vėl atsinaujina. Ta pati yra ir kitų ligų - psoriazės, alergijos - kilmė. Tai susiję su auklėjimu, požiūriu, civilizacija, bendravimu. Mes dažniausiai iš kartos į kartą perimame ir perduodame žalingą modelį. O jeigu kuris nors organas nuo gimimo yra silpnesnis, tai prie jo liga ir kabinsis.

Kodėl serga vaikai? 

   “Tas beprotiškas beprotiškas pasaulis... “- taip atsako Maksimas Volodinas. Paklauskime, kokia yra nuolatinė tėvų emocinė būsena? Koks psichoemocinis mikroklimatas šeimose? Koks didžiulis kiekis informacijos, ypatingai destruktyvios, praeina žmogui dar būnant embriono stadijoje. O kur dar tėvų vartojamas netinkamas maistas, netinkamas gyvenimo būdas, elgsena. Vaikai jau gimsta sirgdami sunkiomis ligomis. Arba tėvai paprasčiausiai negali susilaukti palikuonių. Maksimas Volodinas tvirtina, kad tik išoriškai atrodo, kad norima susilaukti vaikų. Tačiau pasąmonėje jau kirba nenoras, nerimas, baimė, nepasitikėjimas. Ir taip tarsi blokuojama komanda: noriu. Žinoma, reikia gydyti, reikia ieškoti visų priežasčių organizme, bet ne tik fiziniame kūne, o ir psichoemociniame lygmenyje, pasaulėžiūroje. 

Sloga, temperatūra, kraujo spaudimas, infekcijos

   Maksimas Volodinas sako, kad net ir tokios paprastos ligelės, kaip sloga, gerklės skausmas yra iššauktos mūsų emocijų. Štai sloga dažnai serga labai neramūs žmonės. Sutrinka sekrecija, atsiranda kosulys, bronchitas. Tai būsena, kai žmogus nori išsakyti emocijas, bet jas užspaudžia viduje. Reikia tiesiog mokytis išsakyti savo mintis, nugalėti baimes. Ir būtinai dainuoti, garsiai deklamuoti eiles, pasakoti. Skauda gerklę – pagalvokime, ką nutylėjome ir ko neišsakėme? O temperatūra? Temperatūra taip pat yra mūsų emocijų atspindys. Pagalvokime, koks konfliktas mumyse slypi? O mažiems vaikams tai ypač dažna problema, nes jie pergyvena daug vidinių konfliktų ir turi mažiau galimybių juos išsakyti, likti išgirsti ar suprasti. Mums tik atrodo, kad tai elementari tipinė situacija, o jiems atrodo ypatingai sudėtinga, nepaprastai svarbi. Arba štai aukštas kraujo spaudimas. Jo atsiradimo priežasčių gali būti net ne viena ir reikia suprasti, kad aukštas kraujospūdis - tai galutinis taškas, pasekmių pasekmė. Gal tai nuo traumos, gal įgimti dalykai, gal kraujotakos bėdos, gal prastai dirba kepenys, inkstai. Gali būti tik neurotinės kilmės priežastys. Kiekviena jų turi ir skirtingas psichologines priežastis, o jos gydomos skirtingais metodais. Ajurveda vien vaistais simptomų negydo. Medikamentinis gydymas pasitelkiamas tik tam tikrais atvejais, kai veikti reikia skubiai - tarsi suteikti reanimacinę pagalbą. Bet toliau ieškoma priežasties. Todėl paraleliai su medikamentiniu gydymu skiriama psichoterapija, fizioterapija. Neįmanoma chroniškų ligų gydyti „reanimaciniais būdais“. Žinoma, rezultatas greitesnis ir pigesnis. Lėtas ilgas gydymas reikalauja laiko, bet neturi šalutinio poveikio, paraleliai dar gydomos ir kitos sistemos. Negali vienas vaistas padėti visiems nuo visko. Juk yra skirtingos ligos stadijos, tuomet reikia skirtingų vaistų. Ajurveda yra labiau menas, o štai vakarų medicina - labiau mokslas, kuriam reikia greitų rezultatų. Ajurvedos gydytojas Maksimas Volodinas nuolat primena, kad ajurveda nėra liaudies medicina, joje naudojami stiprūs vaistai. Tik jie yra pagaminti iš to, ką mums duoda gamta ir parenkami individualiai kiekvienam. Ajurvedos farmakologijos tikslas nėra žmogų padaryti priklausomu nuo vaistų. Tai tegali būti mygtukas viso organizmo galių užvedimui, tai pagalba trumpu laikotarpiu. Žinoma, visada yra išimčių. Pavyzdžiui, sklerozės, kitų autoimuninių ligų gydymui visada reikės vaistų terapijos. Jokiu būdu nereikėtų užsiimti savigyda. Štai, jei yra bakterinė infekcija, kažin ar padės bėgiojimas pas „bobutes“ ir paniškas vengimas gerti antibiotikų. Gali tekti pirma išsigydyti antibiotikais, o tada jau ieškoti priežasties. Tarkime, kodėl vaikas susirgo plaučių uždegimu? Todėl, kad jis patiria vidinį nusivylimą. Jis negali gauti iš tėvų apsaugos, patiria baimę. Tuomet energija sustingsta, susikaupia didžiulis neigiamos energijos klodas. Išsigydžius patariama imtis papildomų profilaktinių priemonių: plaukioti, gerti žolelių arbatas.

Papildai ar kitos stiprinančios priemonės? 

   Gydytojas Maksimas Volodinas teigia, kad 75 procentai vaistinėse parduodamų maisto papildų veikia kaip placebas. Vietoj papildų geriau vartoti šviežius vaisius ir daržoves. Ir jei įmanoma rinktis  vietinius, augančius tuo sezono metu. Derėtų nuolat vartoti organizmą Valančius antioksidantus, pavyzdžiui, žiemą vartoti bičių duonelę, čiavanprašą, daryti kvėpavimo pratimus, gerti tonizuojančias žolelių arbatas. Taip didėja gyvybinė energija. Tiems, kurie daug dirba fiziškai, svarbu išsimiegoti, daryti limfodrenažinį masažą, plaukioti baseine. Antraip dėl staigaus raumenų pertempimo gali įvykti mikrotraumos, kaupsis toksinai. Jie kaupiasi ir ten, kur yra perkrova, ir ten, kur per didelis atsipalaidavimas. Ir dar vienas svarbus dalykas - atsipalaiduoti. Tai patikrinta ir gerai veikianti profilaktinė priemonė. Mokytis atsipalaiduoti reikia visiems. 


Interviu parengtas M. Volodinui viešint Ajurvedos akademijoje