Kačiukų arbata ir velykinės bobos

Kačiukų arbata ir velykinės bobos

Tradicija puošti Velykų stalą ne tik žolynais, sėklomis, riešutais, bet ir Velykų avinėliu išlikusi iki mūsų dienų daugelyje šeimų. Avinėlį lipdydavo iš molio (Augueko Dūzginėlio vaikai šįkart jį lipdė Bažnytinio paveldo muziejuje), kepdavo iš tešlos, darydavo iš sviesto ir statydavo su daigintomis avižomis dubenyje ant stalo. Dar ant Velykų stalo ir kiaušininkas turėdavęs būti. Jame sudėdavę gražiausiai margintus pasaulio sukūrimą primenančiais raštais kiaušinius (Dūzginėlyje kiaušinius marginame vašku, tuo pačiu liedami ir žvakes šventėms). Būtinai ant stalo pagarbioje vietoje statydavo ir duoną bei velykinę bobą, kurią prapjaudavo tik per Velykų vakarienę. O švęsti pradėdavo Didįjį ketvirtadienį. “Kitaip atrodo, kad tik į šventės pabaigą tarsi saldainių susirinkti ateini – jei Velykos tik sekmadienio rytą prasideda. O kur visa Didžioji savaitė? Kur Didysis Tridienis? Jei neišgyvename kančios, susikaupimo, nepajuntame šeštadienį tuštumos, ar tikrai išgyvename prisikėlimą?" - sako sesuo Monika, iš Senųjų Trakų vienuolyno. O štai Danutė Kunčienė iš Žolinčių akademijos toliau pasakoja apie pamirštas tradicijas ir vaišes.

Kačiukų arbata Velykoms

Prisirinkime iš nepurkštų pievų kačiukų ne tik stalui puošti, bet ir arbatai virti. Tiesiog saują kačiukų užpilkime šiltu vandeniu. Po kiek laiko turėsime nudažytą vandenį, kvepiantį medumi ir kupiną naudingų mikroelementų. Puikiausia velykinė arbata. Ir dar naudinga sveikatai, atgauti pavasarį jėgas. Dar puikų gėrimą galima pasigaminti iš senų aviečių krumplių: išvirti arbatą ir ją užraugti. Bus naminė gira.

Ant Velykų stalo - Velykų boba, o ne šakotis.

Ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą “bobą”. 

Boba valgoma nupjovus viršų vis iš vidurio per visas Velykų dienas. Tada ji nesudžiūsta. Danutė pasakoja, kad ją to išmokė mama, o jos mamą - močiutė,ir taip iš kartos į kartą. 

Naminis avinėlis iš sviesto.

Būtinas atributas ant Velykų stalo - avinėlis. Galima iš sviesto, galima iš kakavos sviesto pasigaminti. Prie jo tiks daržovių papločiai, rauginti kopūstai su šviežiais lygiomis dalimis sumaišyti ir pagardinti raugintomis slyvomis. Galima išsikepti duoniukų kiaušinio formose. Per Velykas bulvių niekas nevalgydavo.

Danutė džiaugiasi, kad italai visgi uždraudė paveldo patiekalą – ėriuką.

Sakralinis Velykų valgis buvo keptas veršienos kumpis tešloje. Taip pat ėriuko galva. Nors dabar Italijoje net uždraudė ruošti ėriukus šioms šventėms. Pirmą Velykų dieną ant stalo iš mėsiškų patiekalų būdavo tik lašiniai. Lašiniai buvo provalomas pavasarinis valgis, kuris atstatydavo per žiemą prarastas jėgas. Pagardus gamindavo iš krienų: su spanguolėmis, su obuolių koše. Lygiomis dalimis sumaišius, bus skanus, vaikams tinkamas padažas.

Kiekviena Velykų diena skirtingu pavadinimu

Pirmą dieną į svečius niekas nevaikščiodavo. Lietuvių šventėse pirma diena visuomet skiriama šeimai. Pirmoji Velykų diena – Ugnies diena. Vadinasi, visi turi būti namuose, saugoti namus, kurstyti ugnelę židinyje. Daug nejudėti, nevaikščioti. Aplink židinį visi klausydavosi stebuklingų pasakų. Antroji diena – Perkūno diena. Tik tada prasideda didžiosios Velykų pramogos. Vaikai antrą Velykų dieną kiaušiniauja. Trečioji diena - ledų diena, kuri apskritai pas mus jau pamiršta.