Kodėl laviname meninius vaikų gebėjimus?

Kodėl laviname meninius vaikų gebėjimus? Manoma, kad naujagimiai iki metų yra sinestetikai (pvz., muziką girdi spalvomis), tik pamažu protas tuos gebėjimus užslopina, sako oftalmologė Lolita Jotautienė. „Maždaug vienas iš 2 tūkst. suaugusių žmonių turi šią dovaną. Kyla išvada, kad turbūt mąstymas, mokslas užslopina kai kuriuos požievio centrus, atsakingus už mūsų emocijas, talentą kurti, suvokti kitaip“, – svarsto ji.

Vilniaus universiteto docento, psichiatro Arūno Germanavičiaus teigimu, žmogaus galvos smegenys intensyviausiai vystėsi iki XIX a.: „Tai susiję su tuo, kad žmonės muzikavo, kūrė, lavino savo smegenis. Deja, vykstant evoliucijai, mūsų smegenys gali atrofuotis. Todėl, jei laviname meninius vaikų gebėjimus, kaip tik padedame jiems labiau išvystyti savo ne tik galvos smegenis, bet ir sielą.“

Kalbame apie tokį fenomeną, kaip muzikos girdėjimas spalvomis. Vis dėlto spalvas matome akimis. O ką galima pamatyti pačiose akyse?

L. Jotautienė: Jei kalbėsime apie akies anatomiją, galima pamatyti daug ligų, duoti patarimą bendrosios praktikos gydytojui, kardiologui, netgi neurologui. Tai žmogaus organas, kuriame atsispindi dauguma vidaus organų pakenkimų.

A. Germanavičius: Kolegos oftalmologai mums labai naudingi psichiatrijoje, neuropsichiatrijoje. Akies dugnas atspindi žmogaus galvos smegenų struktūrą. O tai, kas vyksta galvos smegenyse, iš dalies panašu į tai, kas vyksta akyje. Taigi ryšys labai gilus. Kita vertus, akių judesių valdymas žmonėms labai svarbi funkcija, todėl galvos smegenys turi labai daug centrų, skirtų fokusuoti žvilgsniui, dėmesiui sutelkti, stebėti judantiems objektams, matyti spalvoms. Daugybė funkcijų skirtos būtent tam, kad gautume informacijos apie mus supantį pasaulį, tad akys, žinoma, atlieka labai svarbias funkcijas, kad informacija būtų susieta. Pavyzdžiui, impulsai, kurie ateina iš mūsų kūno, apie mūsų kūno padėtį, apie tai, kokie garsai yra aplinkoje, apie tai, koks yra tam tikrų dažnių pasiskirstymas, iš kurios pusės daugiau girdime, – visa tai irgi susiejama su regimąja informacija. 

Jūs, Lolita, priimate tą informaciją, kuri yra akyse. O Jūs, Arūnai, jau apdorojate ją – tiksliau, matote visą procesą, raidą, kai informacija jau pereina „akių barjerą“. Kaip yra su ta informacija, kuri pavirsta muzika? Tai yra, kai spalvos pavirsta muzika. Kaip vadinasi šis fenomenas – žmonės, kurie mato spalvas ir girdi muziką?

A. Germanavičius: Šis fenomenas vadinasi sinestezija. Tačiau sinestezijos terminu apibrėžiame ne tik spalvų girdėjimą, bet ir atvirkščiai. Gali būti ir kitų fenomenų, kai mūsų juslės susieja keletą analizatorių: klausa susijusi su rega, rega gali būti susijusi su kūno pojūčiu, skonis gali būti susijęs su rega (pavyzdžiui, kai jausdami tam tikrus skonius irgi galime matyti spalvas). Sinestezija – platus terminas, bet šiandien daugiau kalbame apie tą sinestezijos rūšį, kai rega susijusi būtent su klausa. Kaip tai vyksta? Nustatyta, kad yra centrai, atsakingi už kalbos, garsų supratimą, ir yra centrai, atsakingi (netgi specifiškai) už muzikos suvokimą.

Lolita, muzikantams minoras ne visada liūdnas, o mažoras ne visada linksmas. O kaip spalvos? Ar juoda tikrai niūri, solidi, formali spalva, o oranžinė – vėjavaikiška?

L. Jotautienė: Regos analizatorius mums teikia daugiausia (maždaug 90 proc.) informacijos apie aplinką. Pati akis veikia kaip fotoaparatas: priima informaciją ir fokusuoja šviesos srautą į tinklainę, kuri atitinka fotoaparate esančios fotojuostelės funkciją. Šviesos receptorių tinklainėje yra iki 130 mln., ir jie visi atsakingi už šviesos kvantų paėmimą bei pavertimą nerviniu impulsu. 

Kiekvienas žmogus spalvą suvokti gali visiškai skirtingai: tai lemia mūsų emocijų, gyvenimiškos patirties, gebėjimų, įgūdžių sintezė. Spalvos suvokimas priklauso netgi nuo amžiaus. Pavyzdžiui, patvirtinta, kad mėlyną ir violetinę spalvą vyresnio amžiaus žmogus suvokia ne taip ryškiai, kaip jaunas. Taigi veiksnių, nulemiančių spalvos suvokimą, begalė.

Kaip minėjo docentas, sinestezija tikrai vyksta mūsų smegenyse – regos centras nedalyvauja kaip vienas struktūrinis vienetas, tai visų mūsų pojūčių visuma. Uoslė, klausa, skonio receptoriai susijungia į viena, ir tik tada gauname galutinį rezultatą. Todėl juoda spalva ne visiems yra vienodai juoda, balta, raudona, oranžinė ir visos kitos – taip pat.

Paminėjote emocijas. Vis galvoju, kad menininkai, kaip ir naikintuvų F-16 pilotai, kartais išgyvena emocines perkrovas. Ar psichiatrijoje nustatytos kažkokios kitokios normos, kaip padėti žmonėms, išgyvenantiems perdėtas emocijas?

A. Germanavičius: Tikrai galima su tuo sutikti, nes ir pats sinestezijos fenomenas dažniau pasitaiko tarp jautresnių žmonių, tarp žmonių, kurie geriau žino, kaip vertinti meną, kaip jį kurti, yra atradę kūrybinių galių, o emocijos čia taip pat dalyvauja. Prisiminkime M. K. Čiurlionį – jis neabejotinai turėjo sinestezijos dovaną. Tik nereikia pamiršti, kad jis turėjo ir psichikos problemų. Kokių konkrečiai, iki šiol nežinome. 
Žinoma, emocinės perkrovos žalingos. Daugelis kraštutinių emocijų (pyktis ar kartais net kraštutinis džiaugsmas) paleidžia streso mechanizmą. Pavyzdžiui, Amerikos psichologų asociacija nustatė, kad vaiko gimimas yra didžiulis stresas ne tik dėl socialinių veiksnių, kai žmonės neturi pirmagimio priežiūros įgūdžių ar patiria finansinių problemų, bet ir dėl labai didelio džiaugsmo. Vienas iš labai svarbių streso mechanizmo etapų, apie kurį dar nėra pakankamai informacijos, – kognityvinis (pažintinis) perdirbimas (tai yra žmonės turi žinių ir būdų, kaip suprasti to, kas su jais vyksta, prasmę). Ko gero, atsakymas ir būtų, kad, esant tokiems kraštutiniams išgyvenimams, menininkams galėtų padėti apžvalga to, ką jie jaučia, kokiame gyvenimo etape yra. Įrodyta, kad intelektas padeda žmonėms susitvarkyti su kraštutinėmis emocijomis, stresu, todėl labai svarbu kalbėtis, bendrauti. Kuo daugiau žmonės kalbasi apie tai, ką jaučia, tuo tiksliau jie gali tai suformuluoti, ir vėliau perdirbimas mūsų galvos smegenyse vyksta efektyviau.

Galbūt muzikos mokyklas ir konservatorijas reikėtų pastatyti be langų, kad studentai geriau lavintų klausą tamsoje?

A. Germanavičius: Apskritai meno reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje be galo didelė. Mokslininkai nustatė, kad žmogaus galvos smegenys intensyviausiai vystėsi iki XIX a. Tai susiję su tuo, kad žmonės muzikavo, kūrė, lavino savo smegenis. Atsiradus fotoaparatui, visoms priemonėms, kurios įfotografuoja arba kitais būdais įrašo garsą, vaizdą, visa tai tapo nebereikalinga. Deja, vykstant evoliucijai, mūsų smegenys gali atrofuotis. Todėl, jei laviname meninius vaikų gebėjimus, kaip tik padedame jiems labiau išvystyti savo ne tik galvos smegenis, bet ir sielą.

Ar atliekami tyrimai? Ar žmonės tikrai girdi muziką spalvomis, ar čia regos haliucinacijos?

A. Germanavičius: Tai nėra regos haliucinacija. Haliucinacija yra tuomet, kai nėra jokio dirgiklio. O čia mes kalbame apie fenomeną, kai yra realus dirgiklis, tik jis kitaip suvokiamas. Jis suvokiamas ne vien tuo analizatoriumi, kaip esame įpratę, bet prisideda ir ryšiai su kitais galvos smegenų centrais: tada suvokimas daug sudėtingesnis, atsiranda tarpusavyje susijusių spalvų arba garsų. Todėl ir negalima to vienareikšmiškai vertinti kaip ligos, patologijos. Vis dėlto, jei atsiranda kitų požymių (pavyzdžiui, kai girdima be jokių dirgiklių, tarkim, tiesiog užsimerkus, kai nėra nei šviesos, nei garsų), tai jau sunkių psichikos sutrikimų ženklas.

Lolita, ar akys, kurios girdi, skiriasi nuo tų, kurios negirdi?

L. Jotautienė: Manoma, kad naujagimiai iki metų yra sinestetikai. Tik paskui gyvenimo patirtis, įgūdžiai, logika, protas tuos gebėjimus užslopina. Pagal statistiką maždaug vienas iš 2 tūkst. suaugusių žmonių turi šią dovaną. Kyla logiška išvada, kad turbūt mąstymas, mokslas, gebėjimai užslopina kai kuriuos požievio centrus, atsakingus už mūsų emocijas, talentą kurti, suvokti kitaip. Galbūt menininkai – žmonės, kurie išsaugo tą kūdikystės dovaną ir gali ja naudotis kurdami.

Marius Šinkūnas, LRT „Klasikos“ laida „Muzikinis pastišas“, LRT.lt