Neringa: kiekvienoje mažoje gilėje slypi didžiulis ąžuolas

Neringa: kiekvienoje mažoje gilėje slypi didžiulis ąžuolas Informacinių technologijų srityje dirbusiai, radijo laidas kuriančiai Neringai Prasauskienei mintis dirbti su vaikais kirbėjo seniai, bet iš pradžių, kaip pati sako, tik nuojautos lygyje. Intuityviai traukė saviugdos, tobulėjimo būnant su mažaisiais galimybė. Gal tai ir būtų likę tik gražiais norais, jei ne vieno išmintingo žmogaus laiku ištarti žodžiai – turime ne dirbti, o daryti gyvenime tai kuo tikime. Ši frazė sukėlė vidinius skersvėjus, sustiprino esamas nuostatas ir padrąsino pokyčiams. Pokalbyje dėl darbo ypatinga ugnimi degė moters akys, o gražios mintys įtikino darbdavius. Tad jau kurį laiką Neringa „Dūzginėlyje“ veda dorinio ugdymo pamokėles. Tiesa, darbu to nevadina, tik džiaugiasi, jog didžiulis noras tapo materija bei dėkoja likimui už suteiktą galimybę kurti ir tikėti. 
Neringa, kas Jūsų nuomone yra dvasinė kultūra?
Tai yra siekiamybė, man - gyvenimo tikslas tapti dvasiškai kultūringu žmogumi. Juk gali prisiskaityti knygų, išmokti gerų manierų, gero elgesio taisyklių, tačiau dvasinė kultūra tai visų pirma drąsa, gebėjimas nusiimti visas savo kaukes, gebėjimas nusilenkti tam aukščiausiam režisieriui. Skirtingose kultūrose jis turi daugybę vardų, bet vieną esminį vienijantį dalyką, kurio mus moko – visuomet būti pasirengusiam tarnauti. Šiuolaikiniam žmogui tai sunku suvokti – juk visi norime būti ponais, norime, kad mums tarnautų, norime mėgautis, tenkintis. Vis rečiau imame mąstyti ir suvokti, jog tarnauti, pajusti tą pasitenkinimą yra kur kas prasmingiau ir džiaugsmingiau.
Tai yra išmokti mėgautis duodant, o ne gaunant?
Mes su vaikais mokomės šių principų: reikia mokėti imti, kitaip negalėsi duoti. Tą balansą, pusiausvyrą gali visada pasitikrinti pagal savo jauseną - kiek laimės yra mumyse, kiek jos spinduliuojame aplink save. Mes su vaikais mokomės to. Mokomės ne tik, pavyzdžiui, pasakyti: “ kas ant kito sako, ant savęs pasisako“, bet suprasti ką tai iš tikrųjų reiškia. Jeigu aš kitame matau blogus dalykus, tai neturėčiau elgtis kaip musė, kuri patupi ant kažko smirdančio, kažko negražaus, matau blogus dalykus, bet neketinu nieko daryti, kad jie keistųsi. Čia, „Dūzginėlyje“, (koks simbolinis pavadinimas) mes mokomės dūgzti kaip bitutės, būti bitutės sąmonės vaikais, augti bitutės sąmonės žmonėmis. Tai reiškia daug dirbti, tūpti ant gerų žiedelių, semtis iš jų gerosios energijos ir stiprinti juos savąja. 
Sakoma, jog visatoje yra 33 milijonai dėsnių. Mums nereikia jų visų žinoti, bet esminius, žmogiškuosius privalome išmokti. Mokomės bumerango dėsnio – ką pats paleisi, tas ir grįš į tave, tik su keleriopai stipresne jėga. Vadinasi turime išmokti skleisti gerus, gražius, prasmingus dalykus.  Vaikai gali labai daug, jie turi tos švarios energijos, turi atvirą širdį. Prisimenate Mažojo princo pokalbį su lape? Tikri dalykai nematomi akimis, jie jaučiami širdimi. Labai svarbu vaikus mokyti ne tik sveikai gyventi, valgyti, bet ir sveikai mąstyti bei jausti.
Jūs mokote išties gražių dalykų – tiesos, meilės, šviesos. Bet šiuolaikinis pasaulis neretai būna labai piktas. Juk jeigu tu esi geras ir niekam nelinki blogo, tai dar visai nereiškia, kad blogo tau nelinki kiti. Ar gerumo dvasia auginami vaikai nepatirs skaudžių nusivylimų?
Vaikai gyvena realiame pasaulyje. Jeigu tu gauni sausainį, neprivalai jo atiduoti kitam. Visi turime prigimtinę teisę rinktis ir elgtis kaip tinkami. Mes mokomės priimti kito laisvą valią. Kas yra dorinio ugdymo pamatas? Pradėti nuo savęs. Ir kai aš pradedu keistis, pradeda veikti dėsniai – ima keistis viskas aplinkui. Ir tuomet, žiūrėk, tu gauni net ne vieną, o du sausainius.
Nuo kurio amžiaus vaikui reikalingas dorinis ugdymas?
Jeigu pasakyčiau - nuo gimimo, būčiau neteisi. Nuo poros sprendimo turėti kūdikį, nes vaikas ateina į jam sukurtą aplinką. Kiekvienoje mažoje gilėje slypi didžiulis ąžuolas, labai svarbu ne tik tai kaip jis bus auginamas, bet ir į kokią dirvą bus pasodintas. Vaikas nėra kompiuteris, į kurį vienu ar kitu metu gali įdiegti kažkokią programą ar įkelti laikmeną. Todėl jis negali būti pradedamas ugdyti darželyje ar mokykloje, jis mokosi nuo pat atėjimo į pasaulį ir tėvai turi tam ruoštis, turi sukurti dirvą, kurioje augs mažas žmogutis. Iš pat pradžių mažylio pasaulis nėra didelis, bet jo gebėjimas mokytis begalinis, todėl tėvai, jų elgesys, skleidžiama patirtis vaikui yra begaliniai svarbūs veiksniai.  
Mano tikslas leisti mažiesiems patiems pažinti save, neužblokuoti prigimtinių dalykų. Visi mes esame labai skirtingi, bet tokie įdomūs, tokie gražūs. Tereikia gebėti atskleisti tuos gražius dalykus.
Jūs vaikams daugiau duodate ar daugiau gaunate pati?
Manau, kad tarp mūsų vyksta gražūs mainai. Prisipažinsiu, gaunu iš mažųjų ne ką mažiau nei jiems duodu. Vaikai nemeluoja, jie man parodo mano pačios atvaizdą. Todėl turiu daug ir įdomiai dirbti, kad matyčiau tą atvaizdą iš tiesų gražų, įprasmintą. Jie ugdo tas savybes, kurių man trūksta – kantrybė, nuolankumas, gebėjimas priimti, būti tolerantišku. Vaikai yra didžiausi mokytojai.
Kaip vyksta jūsų dorinio ugdymo užsiėmimai?
Pirmiausia, kaip minėjau, tai yra buvimas kartu. Greičiausias būdas tobulėti yra daugybė mokymų: pasisamdai mokytojus, trenerius ir jie dirba su tavimi. Tai vienas kelias. Antras – susirasti asmenį, kuris tave įkvepia, o jo turimos, tau imponuojančios savybės yra stipriai išreikštos. Vien būdamas šalia tu augi, perimi jas. Taigi šiuo atveju svarbiausia mums visiems yra buvimas šalia ir gebėjimas vienas iš kito perimti jo gerąsias savybes.  
Juk pats buvimas kartu diktuoja elgsenos modelius. Ateinu prisiruošusi pamokai įvairiausių dalykų, o mažieji ima ir susipeša. Ir tuomet visi kartu imame nagrinėti susiklosčiusią gyvenimišką situaciją – kodėl taip įvyko, ką galėjome padaryti, kad to nenutiktų, kodėl turime susitaikyti, kaip elgtis, kad to išvengtume ateityje? Daugybė klausimų, į kuriuos ieškome atsakymų, analizuojame save ir aplinkinius. Ir visuomet sėjame gerumo grūdą.
Kitas išminties šaltinis – pasakos, liaudies išmintis. Pasakojant, nagrinėjant istorijas, tu padedi vaikams atskleisti tai, kas parašyta tarp eilučių. Ir tai nugula jų sielose. Juk gali daugybę valandų moralizuoti kas yra geras, gražus poelgis ir tai bus neveiksminga. Bet būna momentų, kai per vieną sekundę išmokstama daugiau nei per daugybę pamokų. Štai pavyzdys – einant pasivaikščioti vienas mažylis suklupo, kitas nedelsdamas prišoko ir ištiesė ranką. Visi aplinkui užfiksavo, tiesiog įgėrė į save tą gerumo akimirką. Ir tai liks visam laikui. Tai buvimo kartu pamokos. Kartą vaikams sakau – štai yra valtis kuri nuplukdys jus į salą, o joje – daugybė fantastiškų dalykų: šokolado upės, lego karalystės, pramogos ir daugybė skanėstų. Bet yra vienas bet – valtyje tik viena vieta. Ir nė vienas iš vaikų nepanoro plaukti į tą salą vienas, nes draugystė, buvimas kartu yra didžiausia vertybė. Jie tai supranta. 
Pokalbio pradžioje citavote Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“. Ten yra kita prasminga mintis, kuomet lapiukas sako Mažajam princui – prisijaukinai mane, dabar turėsi būti už mane atsakingas. Jausitės už šiuos vaikus atsakinga visą laiką ar jiems išėjus į mokyklas jūsų ryšys natūraliai nutrūks?
Sutikite - profesija yra antraeilis dalykas, svarbiausia tapti tikru žmogumi. Kiekvienas iš mūsų turime bent po kelis gyvenimo mokytojus, kurie skirtingais amžiaus tarpsniais mums buvo svarbūs. Tikras mokytojas juo lieka visam gyvenimui. Labai norėčiau vaikams būti tuo mokytoju, norėčiau, kad jie bet kada galėtų ir norėtų ateiti, pasidalinti savo mintimis, darbais, įžvalgomis. Ir jeigu taip bus, žinosiu įgyvendinusi savo gyvenime patį prasmingiausią dalyką, atlikusi svarbiausią savo misiją. O lauksiu jų visada.
Kalbino žurnalistė Vilma Čereškienė