Rūta: kuo daugiau judesių, tuo aktyviau juda vaikų smegenys ir greičiau vystosi intelektas

Rūta: kuo daugiau judesių, tuo aktyviau juda vaikų smegenys ir greičiau vystosi intelektas

Auklėtoją, jogos mokytoją Rūtą Kareliną į vaikų darželį atvedė dukra – po jos gimimo moteris suprato, kad nebenori daryti tai, ką darė iki tol. Nuvedusi dvejų metukų mažąją į darželį, ji pasikalbėjo su ikimokyklinės įstaigos direktore. Kadangi buvo vasara, ši pasiūlė padirbėti. Juk iš šalies atrodo vienaip – vaikučiai, linksma, gera, bet kai gauni būrį pyplių, realybė tampa visai kitokia. Ir tai buvo puikus laikas pabandyti ir išbandyti save, įsitikinti, kad šis darbas nėra rožinė idealizuota svajonė. Jau rugpjūtį padėkojusi direktorei už suteiktą galimybę Rūta įstojo į Edukologijos universitetą ir antrą kartą ėmėsi aukštojo mokslo. Jau po metų pirmuosius istorijos bakalauro ir magistro diplomus moteris padėjo į stalčių ir su didžiausiu malonumu ėmėsi edukacinės veiklos.

O kada jūsų gyvenime atsirado joga?

Gerokai anksčiau, nei įvyko didieji karjeros pokyčiai. Mano, kaip ir, turbūt, daugelio supratimas apie jogą buvo labai primityvus – asketiškas gyvenimo būdas, ilgos meditacijos, ribojamas maistas. Tačiau pradėjusi lankyti kursus Respublikinėje jogos mokykloje buvau sužavėta – čia nebuvo jokių draudimų ar ribojimų. Tai pagrindinis dalykas, kurį taikau dirbdama su vaikais. Vietoj „ne“ visada galima pasiūlyti kažką alternatyvaus, teigiamo, gražaus, prasmingo. O tuomet žiūrėk jau nereikia sakyti „nedaryk to“, „nevalgyk ano“. Tu darai pratimus, kvėpuoji ir pats organizmas atsirenka kas jam naudinga.

Visi auklėtojai „Dūzginėlyje“ yra pasirengę vaikams suteikti kur kas daugiau nei priežiūra. Jūs mažiesiems skiepijate fizinės kultūros pradmenis. Juk sakoma, kad vaikai ir taip daug juda. Ar reikia juos to mokyti papildomai?

Jeigu stebėtume tą neorganizuotą vaiko judėjimą, matytume – jis bėga, atsitupia kažką paimti, atsistoja, ropoja, atsisėda. Tai standartiniai judesiai. Tačiau nepamirškime - mažajam vystytis reikia kur kas daugiau judesių, būtinos specialios priemonės. Nesakau, kad tai turi būti brangūs treniruokliai – tiesiog nuveskite vaiką į mišką, raskite medį su nusvirusia šaka, leiskite nenuoramai ant jos lipti, karstytis ir pamatysite, kad jo judesiai yra visai kitokie, vystosi kitos raumenų grupės. Per savo pamokėles stengiuosi, kad kiekvienas vaikas padarytų kuo daugiau skirtingų judesių. Imituojame įvairiausius gyvūnus, jų eisenas, tuo pat metu skatinu fantazuoti. Ar žinote kaip eina sugalvotas personažas drambliakatis? Ko gero ne, o mažieji jums puikiai pademonstruotų. Kuo daugiau judesių, tuo aktyviau dirba vaiko smegenys, greičiau vystosi jo intelektas.

Kada reikia pradėti rūpintis vaiko fizine kultūra?

Nuo gimimo. Pradėti reikia nuo lytėjimo, kūno masažo, švelniai glostant ir tuo pačiu masažuojant besiformuojančius raumenukus. Vos tik mažylis parodo iniciatyvą verstis, riestis, ropoti, tėvai turėtų ją palaikyti ir skatinti. Svarbiausia - nebūkime patys tinginiai, parodykime vaikui kaip reikia judėti. Mažieji stebi jus ir jeigu mato savo artimuosius dažniau sėdinčius nei judančius, jie ir auga tokia dvasia. Bet šioje vietoje turiu priminti: nereikia ir persistengti - jokiu būdu negalima vaiko versti. Suaugusieji turi būti išradingi, sudominti vaiką, sugebėti padaryti taip, kad judėjimas netaptų sunkia, nuobodžia veikla.

Ar dažnai sutinkate vaikų, kurie nenori sportuoti arba tai daro pasyviai?

Be jokios abejonės, yra vaikų, kurie mieliau piešia, lipdo, užsiima kitokia veikla. Tuomet ir taikaisi prie vaiko norų. Patinka lipdyti – minkyk molį, lipdyk mažesnes ar didesnes figūrėles. Juda pirštukai, dirba smegenys, įsijungia kūrybos pradai. Duodu užduotėlių ir stebiu tokius vaikus, analizuoju, kodėl jis nenori eiti į mankštas – gal jam nepatinka sportuoti su bendraamžiais? Yra vaikų, kurie mielai renkasi vyresnių vaikų grupes ir uoliai juda drauge su jais. Šiame darželyje nėra kategoriškų draudimų, vaikai laisvi pasirinkti, todėl pasiekiame puikių rezultatų, anksčiau ar vėliau visi pajunta malonumą sportuojant. Tiesiog reikia stebėti kiekvieną vaiką, prie kiekvieno rasti individualų priėjimą. Mes, suaugusieji, bendraudami su vaikais turime būti labai lankstūs.

Kiek laiko trunka jogos užsiėmimai ir kaip jie vyksta?

Jogos užsiėmimus turime tris kartus per savaitę, jie trunka po pusvalandį – vaikams to pilnai pakanka. Iš pradžių išsidėliojame jogos kilimėlius rateliu. Tai labai svarbus momentas, mat suaugusieji sportuoja išsirikiavę prieš savo mokytoją. O su vaikais darome priešingai – čia nėra mokytojų, visi esame lygūs, vieni kitų mokytojai. Taigi susėdame rateliu, pasisveikiname ir keliaujame į jogos pasaką, darome pėsčiojo pratimą, t.y. fiziškai žingsniuojame. O priėję pasaką, pavirstame į jos personažus. Mažiausieji labai mėgsta įsikūnyti į gyvūnus – čia, žiūrėk, šokinėja katinas, čia darome liūto pratimą. Vyresnieji jau domisi ką vienas ar kitas pratimas, asana duoda organizmui, jiems žingeidu žinoti jogos teikiamą naudą. Jie prisimena – užkimau, skauda gerklę, vadinasi reikia padaryti liūto pratimą ir gerklytė bus dėkinga. Po jogos pasakos gulame ant nugaros, uždedame rankas ant pilvo ir kvėpuojame. Specialių kvėpavimo pratimų su vaikais daryti nederėtų, tačiau ramiai kvėpuoti, stebėti kaip pilvas išsipučia įkvepiant ir susitraukia iškvepiant yra svarbu. Tai taisyklingo kvėpavimo pradžiamokslis, kurį suaugę neretai pamiršta. Taigi, pastebėję savo kvėpavimą dar pailsime keletą minučių skambant ramiai muzikai. Tada pasirąžome, pasitempiame, sujudiname savo energiją ir visi draugiškai atsisveikiname.

Ar vaikai keičiasi po jūsų užsiėmimų?

Be jokios abejonės. Jie tampa fiziškai stipresni, nes daug ir įdomiai juda. Jų tarpusavio santykiai, draugystė stiprėja, nes jie juda kolektyve, papildo vienas kitą. Ir jie tikrai tampa ramesni, nes išlieja energiją, o užsiėmimų pabaigoje visada turi kelias minutes ramiai meditacijai – raginu juos pagalvoti apie gražius dalykus, pasvajoti ir pasidalinti savo svajonėmis su kitais.

Kaip manote, ką išsineš jūsų pamokas lankę vaikai?

Man didžiausias džiaugsmas, kai vaikai ateina ir sako: „kaip noriu jogą daryti“. Vadinasi dirbu teisingai, neužspaudžiu, neslopinu vaikų noro judėti. Tikiuosi, kad metams bėgant jų širdyse, atmintyje liks pozityvūs atsiminimai apie jogos pamokas ir mūsų bendravimą. Tikrai neturiu siekio visus priversti ir toliau lankyti jogos užsiėmimus, bet labai džiaugčiausi, jei besimokant mokykloje ar jau suaugus jiems liktų gražūs ir geri prisiminimai apie vaikystėje patirtus įspūdžius. Svarbu, kad kiekvienas pasiriktų jam priimtiną, patinkantį judėjimo būdą. O vaikai labai imlūs, tikiuosi jie atmins mano dažnai kartojamus žodžius: prastai jautiesi, neturi ūpo, jėgų – pasportuok. Sportas sugražins gyvenimo džiaugsmą, subalansuos išsiderinusį organizmą. Juk judėjimas yra gyvybė.