Knyga "Pypliotyra" - visiems gyvenimo atvejams

Knyga "Pypliotyra" - visiems gyvenimo atvejams

"PYPLIOTYRA" - yra atnaujinta ir papildyta sėkmingos knygos ,,Laimingos mamos dienoraštis“ versija. Daugybė klausimų, kylančių visiems tėvams. Į juos paprastai ir su humoru atsako žinomi Lietuvos konsultantai, psichologai ir psichoterapeutai: Goda Bačienė, Jūratė Bortkevičienė, Giedrė Bulotienė, Edita Čekuolienė, Aušra Kurienė, Olegas Lapinas, Skirmantė Povilėnaitė, Jolanta Šabliauskienė, Jolanta Trinkūnienė, Vaidas Arvasevičius. 


Jūratė Jadkonytė Petronienė apie knygą: 
"Šios knygos herojai – Juliukas, Miglutė, Domas, Agnytė – mūsų vaikai. Istorijos – iš mūsų gyvenimo. Ką sapnuoja kūdikėlis? Kaip išgyventi pirmųjų metų krizę? Kodėl trimetis bamblys, jau mokantis skaičiuoti, nesėda ant puoduko? Ką daryti, kai mielas mažylis, negavęs ledinuko, prekybos centre klykdamas krinta ant grindų? Kas tas EQ? Kaip paruošti pirmagimį brolio ar sesės gimimui? Kodėl grįžtant iš ligoninės naujagimį turi nešti tėtis?"

Ištrauka iš knygos: 
V. Arvasevičius: "Neatimkime iš vaikų vaikystės". 
 

Konkurencija ar natūrali vaiko raida?

Gyvendami konkurencinėje visuomenėje net nepastebime, kaip įsitraukiame į konkurencinius santykius. Žiniasklaidoje nuolat matome vykstančius geriausiųjų rinkimus, organizuojamus konkursus. Vaikai konkurencinius santykius įtraukiami nuo pat darželio. Galbūt dėl to karas tarp vaikų niekada nesibaigia. Apie tai, kad konkurencija - tai mūsų, suaugusiųjų, sugalvotas žodis, kai vaikas lyginamas su kitu, t.y., nematytu „geru vaiku“, pasakoja lektorius, vedinis psichologas, šeimos santykių mokovas Vaidas Arvasevičius

Kartais tik atrodo, kad vaikai tarpusavyje konkuruoja. Iš tiesų kelerių metukų mažylis, kuris atima žaislą iš tokio paties, visai nenutuokia apie konkurenciją. Jo savimonė sukoncentruota tik į jį patį. Ir jis tai daro egoistiškai bei gaivališkai natūraliai. Tai švarusis egoizmas. Suprasti kitą jam teks išmokti. O konkuruoti su kitu dėl šiltos vietos po saule, išmokys gyvenimas. Tik ar to labai reikia? Ar tikrai turime visur kovoti, konkuruoti? Ar trūksta vietos?

Gaivališkas natūralumas

Vaikai nėra aktoriai. Jie reiškia emocijas nuoširdžiai – tiesiog verkia, tiesiog juokiasi, džiaugiasi. Kai jų emocijas imame vertinti, jie ima suvokti, kokios vertės yra jų norai ir jausmai. Jei tai, ko jie nori, yra ne laiku ir ne vietoje, priverčiame pasijusti kaltais. Mes per daug viską vertiname. Ir tie vertinimai dažniausiai susiję su mūsų, suaugusiųjų, komfortu. Mums svarbu, kad vaikas nekeltų rūpesčių, todėl neįsigilinę sakome: galima, negalima, gerai, blogai. Po truputėlį vaikų psichikoje suformuojame tam tikrą vertybių schemą – kuo reikia būti, ką reikia daryti ir ko reikia norėti. Mažyliai ima suprasti, kad būdami gaivališkai natūralūs, tokie, kokius sukūrė gamta, be stabdžių, smalsūs, ieškantys, ne visada patogūs, jie gali negauti pripažinimo iš tėvų.
Trimetis renkasi, kokiais drabužiais apsirengti. Argi taip sudėtinga atrasti savyje jėgų ir leisti mažajam apsimauti kitas kelnes, nei buvo numatę tėvai? Daug kartų praleidžiame progą leisti vaikams rinktis. Pasijusti vertingais, savitais, reikšmingais. Juk tai, ką jie sugalvoja, irgi yra gerai, - teigia šeimos santykių lektorius Vaidas Arvasevičius. 

Vaikai išmoksta elgtis kitaip, taip, kaip reikia suaugusiesiems. Jie pradeda matyti, kas tėvams tinka ir patinka. Kaip jie vertina vieną ar kitą poelgį, ir blogiausia, lygina vaiką su kitais vaikais. Štai čia ir atsiranda kova. Jonas turi būti geresnis už Matą, t. y. nekrapštyti nosies ir nestūgauti, kai eina į lauką. Priverčiame vaikus būti ,„kaip visi“ ir trokštame, kad mūsiškis būtų dar truputį geresnis už kitą. Mes mokome vaiką ne pažinti save, o matyti santykyje su kitu. Tai nėra blogis, jei mokome jį bendrauti su kitais. Tačiau per anksti ir netinkamu būdu verčiame mažylį kovoti už savo poziciją. Tik ar to reikia?

Ką lemia vaikystės istorija

Kai pasakau, kad konkurencija neegzistuoja, visi nuščiūva, – prisipažįsta lektorius. Konkurencija egzistuoja tik ten, kur žmonės pamiršę savo unikalumą, savastį, autentiškumą, kur bando kopijuoti kitus. Kai mes matome kažką, kas yra sėkmingesnis už mus ir būdamas toks gauna tai, ko norime mes, imame šį žmogų kopijuoti. Netinkama tai, kad pamirštame, jog galime būti sėkmingi savaip. Kuo daugiau kopijuojame kitus, tuo labiau pakliūname į konkurencinę mėsmalę. Mes neturime nei laiko, nei noro kapstytis savyje. Turime viziją, tiesa, ne savo, o kažkieno primestą, ir bandome jos siekti. Vargu ar sėkmingai. Juk į tą viziją einame ne po vieną, po penkis, dešimt, o gal ir šimtais... Sveikiausias būdas – išdrįsti pripažinti ir pamilti save tokį, koks esu. Sustoti. Žmogus turi būti ramus, žinodamas, kad yra unikalus. Vaikystės istorija lemia, ar mes tą gebėjimą turėsime, ar ne.

Kas yra geras vaikas?

Dažniausiai to, ko patys nepasiekėme ir būtinai nupiešiame, mūsų požiūriu, laimingą vaiko gyvenimo scenarijų, kurio jis turi laikytis ir siekti mūsų užbrėžtų tikslų. Tiesa, lygindami savo mažylį iš pradžių tai darome žvalgydamiesi į kaimynų, giminaičių mažylius. Po to mūsų lūkesčiai auga - imame lyginti su kažkuo tokiu, ko nėra. Kažkokiu mistiniu ir nematytu GERU VAIKU, kultūringu ir netgi jau dideliu. Tikru berniuku, tikra mergaite. Bėda ta, kad niekas tokių nėra akyse matęs. O vaikui liepiame tokiu būti, maža to, verčiame stengtis būti.
Atžala turi žinoti, kad tėvai – tai ta stiprioji atrama, kuria visada galima pasitikėti. Nepriklausomai nuo veiksmų: „Ar tu man paklusi, ar ryšėsi raudoną, o ne mėlyną šaliką, mes tave vis vien mylime. Tau nereikia dėl to kovoti.“

Atžala myli tėvus ir stengsis pasiekti etalonui numatytas gaires. Juokinga, bet tai konkurencija su fantomu. Tam prilygti neįmanoma. Nes fantomas yra nematomas. Maža to, jis nuolat pasipildo naujomis savybėmis, naujais reikalavimais. Begalinis tobulėjimo procesas, kuriame vaikai savaime, natūraliai galėtų atrasti save, stabdomas. Taip mes jį skatiname ieškoti ne savęs, o lygiuotis su tuo fantomu. Todėl atėję į suaugusiųjų pasaulį, žmonės jaučiasi pametę save. Nesupranta, kokie jie turėtų ir galėtų būti.

Nebijokime paklusti vaikui

„Kodėl mes kartais bijome paklusti vaikui? Išpildyti jo norą? – retoriškai klausia Vaidas Arvasevičius. – Juk tik maža dalis vaiko norų yra susijusi su išlaidomis, kurios galėtų riboti. Žmonių bendravimas – tai gebėjimas dalytis. Kalbu apie emocinį palaikymą, žaidimą. Žinoma, nekalbame apie kraštutinumus, tačiau daug kartų praleidžiame progą leisti vaikams rinktis. Juk tai, ką jie sugalvoja, irgi yra gerai.
Nereikia pabrėžti, kad mažas mažai supranta ir žino. Be abejo, taip ir yra. Tačiau vaikas mokosi. O slopinimu užblokuojame galimybę tobulėti. Patys apribojame atžalos smalsumą, nuomonę. Juk dažnai sakome: „Bus, kaip aš pasakysiu“ arba „Nuspręsiu, kaip man reikia.“ Nebijokime paklusti: „Taip, sūnau“, „Dukra, tu gali rinktis“. „Nori dabar į lauką?“ – atraskime laiko išeiti su vaiku į lauką.
Atžala turi žinoti, kad tėvai – tai ta stiprioji atrama, kuria visada galima pasitikėti. Kovoti už mūsų, tėvų, meilę ir pripažinimą 2 - 3 metų vaikams nereikėtų. Iki mokyklos jie neturėtų gauti idėjos, kad kažką turi išsikovoti.
Neruoškime trimečio gyvenimui. Juk jam dar pasaka galvoje. Jam viskas yra stebuklas. Sakykime, važiuojame iš svečių. Vaikas automobilyje užmiega. O atsibunda savo lovoje. Argi ne stebuklas? Jis gyvena pasaulyje, kur už jį viskuo pasirūpinta. Iškrito sniegas – argi ne stebuklas? Tai antrą kartą jo gyvenime! Paėmė sniego į ranką, ištirpo – stebuklas. Nereikia iš vaikų atimti vaikystės, nerūpestingos, lengvos, stebuklingos...“