Gamtinė žemdirbystė. Kokia ji?

Gamtinė žemdirbystė. Kokia ji?
Gamtinės žemdirbystės principai
 
Dirvos „komunikacijos“. Gamtinė žemdirbystė – tai natūralus dirvodaros procesas. Bakterijos, grybai ir kiti dirvos gyventojai „virškina“ augalines atliekas, tokiu būdu gamindami maisto medžiagas sau ir kaimynams, t.y. ir augalams. Humuso susidarymas įmanomas ten, kur žemė nejudinama. Kiekvienais metais dideli kiekiai senos žolės ir lapų patenka ant žemės paviršiaus, suyra, ir taip gaminasi dirvožemis. Natūralus dirvožemis atrodo kaip labirintas, išvarpytas įvairiausios prigimties tunelių ir kapiliarų, kuriais oras laisvai patenka po paviršiniu jo sluoksniu. Kadangi gamtinis dirvožemis yra patikimai uždengtas nuo saulės spindulių, jis šaltesnis už orą. Kondensacijos būdu dirva apsirūpina vandeniu, o su oru į dirvą patenka deguonis, azotas ir anglies dvideginis. Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose anglies dvideginis, ištirpęs vandenyje, virsta anglies rūgštimi, tirpdančia kalį, fosforą ir kalcį. Tokioje natūralioje dirvos „komunikacijos“ terpėje jos gyventojai aprūpinami gyvybiškai svarbiais produktais.
Gyventojai. Visi dirvos gyventojai, o kartu ir augalai – tarpusavyje glaudžiai susiję, tai tarsi viena labai sudėtinga sistema. Ši sistema, visų dirvos „organizmų bendrija“, gyvena kaip didelis vientisas organizmas. Sąlyginai visus dirvožemio mikroorganizmus galima suskirstyti į dvi grupes: saprofitus, mintančius augalų liekanomis, ir simbiontus, kurie gyvena su augalais, tiekia jiems maisto medžiagas, o už tai gauna fotosintezės būdu pagamintos gliukozės. Gliukozės energija, tai yra saulės energija gliukozės pavidalu, yra gyvybės pagrindas. Dirvos gyventojai mainais už gliukozę augalams „siūlo įvairiausias paslaugas“: tiekia suvirškintą maistą, vandenį, saugo nuo ligų sukėlėjų, o grybeliai endofitai net dalyvauja apvaisinime ir gamina žiedus nudažančias medžiagas. Šių gyventojų „bendra veikla“ sudaro ir palaiko gyvybės klestėjimo sąlygas Žemėje. Ši „bendrija“ tarsi suka medžiagų apykaitos ratą ir rūpinasi, kad viskas, kas buvo paimta iš dirvos ir iš oro, vėl būtų grąžinta atgal.
Medžiagų apykaita gamtoje. Augalai augina augalinę masę, o gyvūnai tą masę valgo. Tokiu būdu augalų kiekis sąlygoja gyvūnų kiekį. Šios apykaitos pagrindas yra vieno iš svarbiausių elementų – anglies – apykaita. Jos pagrindu susidaro visi organiniai junginiai. Augalai anglį pasiima iš oro, kuriame jis yra anglies dvideginio pavidalu. Lapuose, veikiant saulės energijai, anglis iš anglies dvideginio jungiasi su vandeniliu iš vandens ir susidaro pirminis cukrus – gliukozė. Deguonis išskiriamas kaip šalutinis produktas. Augalų audiniuose susidaro ir daugybė kitų junginių, bet visų jų pagrindas – gliukozė, o gliukozės pagrindas – anglis. Bakterijų ir grybelių fermentai suskaido organinę medžiagą ir jų išskiriamas anglies dvideginis vėl grįžta į atmosferą. Didžioji dalis per vasarą užaugusios žaliosios masės (lapų, žolės) krenta ant žemės. Čia jų jau laukia mikrobai, grybeliai ir sliekai. Pirmiausiai visa tai apdirba bakterijos ir grybeliai, mintantys lengvai tirpstančiais organiniais junginiais. Po to – mikroorganizmai, mintantys krakmolu, sudėtingesniu cukrumi. Ir pačioje pabaigoje juos pakeičia bakterijos ir grybeliai, sugebantys suskaidyti pačius sudėtingiausius junginius – celiuliozę ir ligniną. Rudenį nukritę lapai nesuyra per vienus metus. Po jais yra pernykščiai, o po pernykščiais – užpernykščiai. Žinoma, toks pasiskirstymas sąlyginis ir priklauso nuo konkrečių sąlygų. Kiekviename sluoksnyje gyvena „savi“ mikroorganizmai. Gyvendami mikroorganizmai išskiria ne tik fermentus, bet ir daug kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Šių medžiagų pagalba nepanaudoti paprasti organiniai junginiai jungiasi su dirvos mineralais ir sudaro pirminį humusą. Tokiu būdu organizmai, skaidantys organiką, įtakoja maisto medžiagų kaupimąsi dirvoje. Pačioje paklotės apačioje, kur jau prasideda žemė, gyvena sliekai. Sliekų virškinimo sistemoje susidaro sudėtingi cheminiai junginiai. Savo sudėtimi šie junginiai skiriasi nuo humuso, susidarančio bakterijų ir grybelių veiklos metu. Patekę į dirvą, jie jungiasi su dirvoje esančiais mineralais ir sudaro labai stabilius, netirpius junginius. Tai ir yra taip plačiai dabar propaguojamas biohumusas. Jis netirpus ir mechaniškai tvirtas. Be to, su sliekų išskyromis į dirvą patenka ir jų žarnyno mikroflora – tai daugybė mikroorganizmų, aktyviai dalyvaujančių dirvos gyventojų „bendrijos“ veikloje, skaidančių organiką ir stabdančių daugelio patogenų vystymąsi. Biohumusas, susidaręs padedant sliekams, neleidžia iš dirvos išsiplauti maisto medžiagoms ir stabdo dirvos eroziją. Humuso susidarymas – tai dirvodara. Tokiu būdu bakterijos, grybeliai, sliekai ir kiti šiame procese dalyvaujantys organizmai „gamina dirvožemį“. Kuo daugiau augalinių atliekų perdirbama ir nepanaudojama dirvos gyventojų maistui, tuo greičiau auga vadinamas derlingasis dirvos sluoksnis. Dirvožemis yra gyva, auganti ir atsinaujinanti sistema, joje vyksta ypatingas procesas, sąlygojantis gyvybės Žemėje įvairovę.
Augalų mityba. Augalų mityba – tobulas procesas, kuomet vyksta nuolatinis, nenutrūkstantis organikos skaidymas dirvos paviršiuje. Šis procesas ir yra tikrasis derlingumas. Tam būtinos sąlygos – drėgmė, šiluma, deguonis ir, svarbiausia – maistas mikrobams, tai yra šviežios augalų liekanos dirvos paviršiuje. Humusas – tai tik atsargos „juodai dienai“ ir augalams jis nereikalingas. Maždaug pusę viso augalų maisto sudaro anglis, apie 20% deguonis, apie 15% – azotas, apie 8% – vandenilis ir tik 7% – mineralinės medžiagos. Matome, kad iš dirvos atsargų augalai patenkina tik 7% savo poreikių. Anglį anglies dvideginio pavidalu ir deguonį gauna tiesiai iš oro. Azotu juos aprūpina azotą fiksuojančios bakterijos ir grybeliai – endofitai, gyvenantys augalų audiniuose. Azotą jie taip pat ima iš oro. Atmosferos ore azoto yra 78,3% – didžioji dalis. Vandenilis gaunamas iš vandens. Žinoma, kad dirvoje ne visi junginiai vienodai tirpūs ir ne visi lengvai įsisavinami. O kai kurie mineralai (fosforas ir kalis) yra labai tvirtuose junginiuose, kuriuos suskaidyti gali tik grybelių fermentai. Patys augalai iš humuso atsargų jų negali pasiimti. Maitindamiesi per šaknis, šiuos mineralus jie gali gauti dviem būdais: kai tokie junginiai įsiurbiami jų susidarymo metu ir su simbiontų, t.y. grybelių, pagalba. Nenutrūkstantis organikos skaidymo procesas susijęs ir su mityba per lapus – anglies dvideginis patenka į pažeminį oro sluoksnį, taip pat didelė anglies dvideginio dalis nusileidžia į dirvą, kur virsta anglies rūgštimi. Mityba per lapus – tai fotosintezė. Kad tai vyktų normaliai, reikalingas geras vandens tiekimas. Kai trūksta vandens, augalai uždaro savo lapų angeles, todėl į lapus nebepatenka anglies dvideginis ir sutrinka šilumos apykaita. Be to, vanduo yra vandenilio šaltinis pirminio cukraus gamybai. Gamtos sistemose didžiąją dalį vandens dirva gauna iš atmosferos kondensuojantis drėgmei. O kultūrinėmis sąlygomis stengiamasi, kad dirva būtų šilta, o tai sumažina kondensaciją. Lieka du vandens tiekimo būdai: laistymas ir mikorizė. Iš visų laistymo būdų tik lašinis laistymas – geras augalų aprūpinimas vandeniu. Geriausiai šį darbą atlieka mikorizė. Padidindamas šaknų įsiurbiamąjį paviršių iki 100 ir daugiau kartų, grybas patikimai ir be sutrikimų tiekia augalui vandenį.
Augalų imunitetas. Svarbiausia augalo ligos priežastis – pažeista pusiausvyra sistemoje ir pačiame organizme, ir jo aplinkoje. Ir miškuose, ir soduose epidemijos ir kenkėjų antplūdžiai kyla tik dėl pažeistos ekosistemos pusiausvyros. Labiausiai tam „pasitarnauja“ chemija, naikinanti visus ir, beje, pačius naudingiausius organizmus, saugančius mūsų ir augalų sveikatą. Ir mineralinės trąšos! Kuo labiau pažeista ekosistema, kuo mažesnė joje biologinė įvairovė (atsižvelgiant į vietos sąlygas), tuo didesnė tikimybė, kad joje gyvena ne visiškai pilnaverčiai organizmai, kadangi pilnavertė gyvybė galima tik harmoningoje, gerai subalansuotoje sistemoje. Tokias vietas nedelsdami „tikrina“ bakterijos, grybeliai ir virusai. Kuo labiau pažeista pusiausvyra, tuo labiau išplinta patogeniniai organizmai. Vabzdžiai kenkėjai – tai greičiau visuotinės chemizacijos pasekmė, o ne natūralus reiškinys. Natūralios gamtos sistemose vyrauja didelė tiek augalų, tiek vabzdžių įvairovė. Čia nėra „kenksmingų“ rūšių, o augalai nejaučia jokios vabzdžių daromos žalos. Vabzdžių daroma žala patiriama tik kultūriniuose soduose ar miškuose, kur jų kiekis „reguliuojamas“ insekticidais. Insekticidai išnaikina ne tik visus vabzdžius, bet ir dirvos organizmus, jei patenka ant žemės. O dėl to net keičiasi augmenijos rūšių sudėtis.
Pagrindinės sąlygos. Svarbiausios sąlygos gyvuoti mikroorganizmams yra oras, drėgmė, šiluma ir maistas, augalams – anglies dvideginis, šviesa, šiluma, drėgmė ir taip pat maistas. Tinkamiausias gruntas žemdirbystei yra toks, kuris ir be paruošimo pralaidus orui, vandeniui ir gerai įšyla. Aišku, kad geriausia – priesmėlis, o blogiausia – molis (jis nepralaidus ir šaltas), tačiau bet kokios dirvos ilgametis nuolatinis paviršiaus mulčiavimas storu sluoksniu sukuria viršutinį dirvožemio sluoksnį su humusu, jau atitinkantis visus kriterijus ekosistemai sukurti. Tai tinka tik tradicinėms kultūroms: vaismedžiams, uogakrūmiams ir daržovėms, bet stengiantis, kad augalų vertė būtų pati didžiausia, reikėtų pasirinkti tokius augalus, kuriems labiausiai tiktų to konkretaus sklypo sąlygos. Esama daug būdų, kaip geriausiai išlaikyti šilumą dirvoje. Pavyzdžiui, tam tinka žvyras ar stambesni akmenys, iki pusės įkasti į žemę prie šilumamėgių augalų. Akmenys dieną įšyla ir palaipsniui atiduoda šilumą žemei.
Kita būtina žemdirbystės sąlyga – maistas mikrobams. Mulčiuojant augalus, sukuriamos geriausios ir tinkamiausios jiems sąlygos. Didžiausias derlingumas pasiekiamas ten, kur dirvos paviršius liečiasi su mulčiu. Būtent šis procesas užtikrina augalams pilnavertę mitybą. Mulčiavimas – tai tarsi kompostavimas, tik ne krūvoje, o tiesiai prie augalų šaknų. Tinka bet kokios augalinės atliekos: žolė, šiaudai, pjuvenos, medžių žievė, įvairūs lukštai, kevalai, lapai ir panašiai. Auginant kai kurias specifines kultūras, reikalingas ir specifinis mulčias. Natūralioje aplinkoje gamta augalus mulčiuoja jų pačių ir kaimynystėje augančių augalų nuokritomis – tai ir yra tinkamiausias mulčias. Reikėtų prisiminti paprastą taisyklę – organikos dirvai turi būti grąžinta tiek, kiek iš jos buvo paimta, pavyzdžiui, derliaus ar kitu pavidalu. Jei grąžinsime daugiau – dirva „augs“ sparčiau. Žodžiu, bet kokios augalinės atliekos iš daržo ar sodo turi nukeliauti ne toliau, kaip iki žemės plotelio po augalais. Geriau, kai mulčio sudėtis įvairiarūšė, taip skatinama mikroorganizmų įvairovė, o kartu augalai aprūpinami įvairesnėmis maisto medžiagomis. Jeigu sklypas keletą metų buvo perkasinėjamas ar ariamas, visą mikropasaulį teks atkurti iš naujo.
Bioįvairovė. Augalų pagalbininkus galima suskirstyti į keturias grupes: skaidantys organiką, aprūpinantys augalus maistu, padedantys daugintis, saugantys augalus. Visi organizmai – organikos skaidytojai – išskiria į aplinką medžiagas, stimuliuojančias vienų ir stabdančias kitų organizmų vystymąsi. Kuomet yra didelė organizmų įvairovė, sukuriama pusiausvyra, neleidžianti įsigalėti vienai ar kelioms atskiroms rūšims. Sodas iš to gauna tiesioginę naudą – ligų sukėlėjų skaičius niekada neperžengia pavojingos ribos.
Biologinė įvairovė – ekosistemos atsparumo pagrindas, o gyvūnų ir paukščių įvairovė tvirtai susijusi su augalų įvairove. Monokultūrų plantacijose niekada nebus atsparių augalų ir geros vaisių kokybės. Toks Gamtos dėsnis ir jokios agrotechninės ar cheminės priemonės čia negali padėti. Sode ar darže neturi būti plikos žemės. Švari dirva – mirusi dirva. Kuo didesnė augalų įvairovė, tuo mažiau jie serga, tuo mažiau žalos pridaro įvairūs „priešai“. Netgi taip nekenčiamos piktžolės teigiamai veikia sodo ir daržo kultūrų sveikatą, todėl nevertėtų jų visiškai išvyti iš sodo. Išmintis čia paprasta – kuo didesnė augalų įvairovė, atitinkamai padidėja ir vabzdžių įvairovė, t.y. nė viena „kenkėjų“ rūšis negali dominuoti ir padaryti akivaizdžios žalos. Taip yra todėl, kad didesnė augalų ir gyvūnų įvairovė sudaro sąlygas išlaikyti nemažą „budinčią kariuomenę“ vabzdžių – plėšrūnų ir parazitų, kurie sustabdo bet kokios per daug įsismarkavusios rūšies plitimą. Todėl sode ar darže visada turi būti optimalus augalėdžių vabzdžių kiekis. Jis ir bus, jei nebus naudojamos cheminės priemonės. Daugelis vabzdžių minta nektaru, todėl idealu, jei sode nuo pavasario iki rudens yra daug žydinčių augalų. Augalų įvairovė svarbi ne tik privilioti vabzdžiams. Visi augalai išskiria fitoncidus – savotiškas medžiagas, naikinančias patogeninius mikroorganizmus ir tokiu būdu apsaugo save bei vienas kitą. Taip pat augalų įvairovė tiesiogiai veikia dirvos mikroorganizmų įvairovę.
Gamtinės žemdirbystės būdai. Priklausomai nuo to, ar siekiama kiekybės ar kokybės, pasirenkami intensyvios ar natūralios gamtinės žemdirbystės būdai. Nėra tikslios metodikos, kaip reikia auginti vieną ar kitą augalą. Vienintelis svarbus dalykas, kurį reikia žinoti, norint sėkmingai užsiimti augalininkyste – augalo vieta ekosistemoje, t.y. jo prigimtiniai poreikiai. Tai labai lengva pastebėti, pasirinkus savo krašto augalus, kiek sunkiau svetimžemius – čia jau gali prireikti ir literatūros. Kartą pamatęs kokį nors augalą natūralioje aplinkoje, akylas sodininkas jau žino viską apie jo auginimą. Intensyvi gamtinė žemdirbystė suteikia galimybę gauti superdidelius derlius, kai augalai visuomet būna sveiki, o produkcija pakankamai geros maistinės vertės. Natūrali žemdirbystė orientuota į aukštą augalų biologinę vertę, todėl išauginami labai vertingi vaisiai, nors derlius būna ne didesnis nei natūraliomis sąlygomis. Pavyzdžiui, jeigu vaismedžių sodas nuolat mulčiuojamas ne mažesniu kaip 10 cm sluoksniu šiaudais, pjuvenomis ar panašiai, taip pat sukuriamos ir kitos sąlygos, – tai intensyvus sodas. Jame medžiai bus sveiki, derliai gausūs, kasmetiniai, vaisiai dideli ir skanūs. O jeigu po vaismedžiais auga įvairiarūšė žolė ir rudenį lapai nesugrėbiami (lapų grėbti negalima bet kokiu atveju!) – tai jau artima natūraliai formai. Derliai tokiame sode bus vidutiniai, pramečiuos, vaisiai nedideli, bet jų kokybė – ypatingai gera.
Santrauka
Gamtinė žemdirbystė – nors žmogaus rankų darbas neišvengiamas, bet visiškai pasikliaujama gamtoje vykstančiais natūraliais procesais. Čia nereikalingas joks žemės apdirbimas. Aišku, augalai yra sodinami ar sėjami, bet čia nėra jokios kovos, nes nėra prieš ką kovoti. Pasirinkus šią žemdirbystės formą, stengiamasi pasinaudoti gamtoje veikiančiais dėsniais ir nėra tikslo juos pakeisti. Tiesiog augalai auga, tarsi augtų natūraliomis sąlygomis. Netgi žemdirbystės pavadinimas nėra labai tinkamas, nes žemė juk nedirbama. Šalyse, kur taikomas gamtinės žemdirbystės būdas, gauti derliai smarkiai pranoksta gaunamus tradiciniais būdais. Taip yra dėl to, kad augalai gauna pilnavertį aprūpinimą maisto medžiagomis, t.y. įsisavina tiek, kiek sugeba įsisavinti. O to neįmanoma pasiekti jokiais „moksliniais“ metodais, ignoruojančiais augalų prigimtį. Atsiskleidžia visos augalų savybės, jie neserga, nes dirvos mikroorganizmai, natūraliai palaikydami pusiausvyrą, neleidžia įsigalėti patogeniniams organizmams. Gamtinė žemdirbystė – kūrybinis procesas, čia nėra jokių taisyklių ar technologijų. Yra tik aplinkos stebėjimas ir stebėjimo rezultatų pritaikymas praktikoje. Pačios geriausios sąlygos gamtinei žemdirbystei vystyti – tai nedidelės 1-3 ha dydžio giminės sodybos.
Gamtinės žemdirbystės, biodinaminių ūkių ir permakultūros idėjų svarbą šiuolaikiniame pasaulyje rodo ir toks faktas, kad pasaulinėje parodoje „Expo 2000“ Hanoveryje Austrijos paviljone buvo pristatytas projektas „Krameterhof“. Susidomėjimas šiuo permakultūros ūkiu toli peržengė ne tik Austrijos, bet ir Europos ribas.
 
Būtų neteisinga sakyti, kad mūsų siūlomas kelias yra geriausias
Visi keliai atveriantys žmogaus širdį yra svarbūs
Galbūt reiktų sakyti: „aš renkuosi sodybos kelią, nes jis man labiausiai tinka ir patinka“
 
Surašė Ingrida Žitkauskienė. Jai padėjo bendraminčiai. www.ekosodyba.lt