Kokius pieno produktus renkamės?

Kokius pieno produktus renkamės?

Štai ir netikėk žmogus, kai sakoma, kad nieko šiame gyvenime nebūna šiaip sau. Arba, kad pats likimas sudėlioja viską į savas vietas. Prieš du dešimtmečius Vaiva Buliauskienė nei pagalvoti negalėjo, kad kažkada bus šaukiama ūkininke. Mieste augusi, medicinos mokslus baigusi moteris dirbo Kauno klinikose. Vėliau, smalsumo vedina, Kauno technologijos universitete baigė inžinerijos ir chemijos bei maisto pramonės mokslus – kaip pati sako, labai jau rūpėjo perprasti technologinius maisto gamybos ypatumus, tačiau maisto gamyba užsiimti neketino. Dar vėliau likimas iškrėtė pokštą – abu su vyru paveldėjo nedidelį ūkį ir šešias karves. Ką su jomis beveiksi? Vaiva šeimos taryboje siūlė vežti karvutes į skerdyklą. Vyras, veterinarijos gydytojas Darius Buliauskas stojo piestu – sveiki gyvuliai, gaila juk... Šiandien Buliauskų ūkyje 40 melžiamų karvių ir modernus pieno perdirbimo cechas, iš kurio kasdien ant miesto valgytojų stalo iškeliauja gardūs ir kokybiški pieno produktai. 

Vaiva, ar galite įvardinti kuo žalias pienas skiriasi nuo to, kurį perkame parduotuvėje?

Žalias pienas yra gyvas, tik pamelžtas ir atvėsintas iki tam tikros temperatūros. Jis visiškai natūralus - jame gausu mineralinių medžiagų, vitaminų, virškinimo fermentų, jis aprūpina organizmą pilnaverčiais baltymais, riebalais ir angliavandeniais. Tai kalcio ir fosforo šaltinis. Parduotuvėje pirkti pieno produktai yra virinti, kaitinti, pasterizuoti. Taip, jie saugūs vartoti, skonis ir spalva išlikusi, tačiau gyvasties tokiame piene nedaug.

Kol pati buvau tik vartotoja, niekuomet nepirkdavau iš ūkininkų žalio pieno – galvojau nesaugu, tokiame piene slypi mikrobai, bakterijos, juolab visur mokina, kad reikia gerti tik pasterizuotą pieną. Tačiau studijuodama chemijos ir maisto technologijos mokslus išsiaiškinau daugybę įdomių dalykų, supratau kaip vienos ar kitos medžiagos veikia mūsų organizmą, tad dabar geriu tik gyvą pieną. Jau nebežinau ar bevirškintų man tą parduotuvinį.

Tačiau Jūs valgytojams siūlote ne tik pieno, bet ir varškės, sūrių, jogurto... Ar suskaičiavote kiek rūšių produktų gaminate?

Dabar jau virš trisdešimties. Giminė mūsų plati, yra mažų vaikelių, tai galvoju – negi dabar kokios varškės ar sūrio važiuos jiems pirkti į parduotuvę? Ne, turiu pati sukurti natūralių, sveikų ir svarbiausia skanių produktų. Rūgštūs skoniai vaikams nepatinka, jie paprasčiausiai nevalgo tokių produktų. Vadinasi, reikia jiems pasiūlyti tai, kas skanu. Pradėjau eksperimentuoti. Saldaus pieno varškę kūriau pusę metų, jau mūsų vištos ir paršeliai į varškę žiūrėti negalėjo, tiek savo nepavykusių bandinių jiems esu sušėrusi. Bet dabar saldaus pieno varškytė yra vienas labiausiai žmonių vertinamų produktų, ją mamos duoda kūdikiams. Ji ne tik skani, turinti gausybę maistingų medžiagų, bet ir saugi duoti patiems mažiausiems.

O tuomet jau apima azartas – išėjo varškė, dabar jau gaminsiu jogurtą, tuomet ir sūrį kokį ypatingą, užtepėles su įvairiais saldžiais ar sūriais natūraliais pagardais... Taip ir judame į priekį. Beje, vaikams pirmiausia pasiūlius parduotuvėje pirktų labai saldžių jogurtų, sūrelių, varškyčių, vėliau jau sunku pripratinti valgyti natūralius, tačiau ne tokius saldžius pieno produktus. Cukrus ir čia valdo.

Dabar gaji nuomonė, kad pieno produktų, ypatingai suaugusiems žmonėms, nereikia, jų derėtų atsisakyti. Neva, naudos iš to kur kas mažiau nei žalos. Kokia Jūsų nuomonė?

Nuomonių yra įvairių, tačiau viskas priklauso nuo to ar turime fermentų, virškinančių pieną ir jo produktus. Vieni, žiūrėk, ir sulaukę 80-ties jų turi, o kiti gimsta neturėdami. Kartais žmonės sako – negaliu gerti žalio pieno, jis man per riebus. Ne riebalai čia kalti, o fermentų nebuvimas.Tie, kurie fermentų turi, pieną ir jo produktus vartoti gali. Tiesiog kaip ir visame kame nederėtų pamiršti saiko.

Kitas dalykas – išankstinės mūsų nuostatos. Jei pamatėme turgelyje kokią nelabai švarią bobulytę, parduodančią nelabai estetiškai atrodančius namų gamybos pieno produktus, tuoj pat galvojame, kad visi tie mažieji ūkininkai tokie nevalyvi ir yra. Tikrai ne. Šioje vietoje reikėtų keisti mąstymą. Juk ir parduotuvėje pirkto pieno pakeliuose žmonės pelių yra radę, tačiau didiesiems gamintojams lyg ir viskas atleidžiama. Susiraskite dorą, protingai ir švariai gaminantį ūkininką, nepatingėkite nuvažiuoti į jo ūkį, pasižiūrėti kaip jis ar ji dirba. Tuomet drąsiai galėsite pirkti ūkininko siūlomus produktus. Mūsų ūkyje valgytojai lankosi dažnai, kai kurie įsikuria su palapinėmis ir drauge su vaikais stebi tą gyvulių gyvenimą ir mūsų darbus. Kai kurie mažieji pagaliau įsitikina, kad karvutės nėra violetinės kaip ant šokolado popierėlio.

Ar nesigailite miestietės duoną išmainiusi į kaimietės?

Ne, man patinka, kad nebereikia eiti į parduotuvę. Na, nebent tualetinio popieriaus nusipirkti (juokiasi). Mėsai auginame veršelių, kiaulių, valgome savas daržoves, uogas ir vaisius, tėtis bitininkas, tad medaus netrūksta, o anyta kepa gardžią naminę duoną, pyragus. Gal poilsio kiek mažoka – miegui lieka vos kelios valandos, bet jau pripratau taip gyventi. Vasarą ūkyje gelbėjo iš mokslų grįžę dukros – su jomis ir linksmiau, ir lengviau. Dabar vėl liksime dviese, tad laiko savęs gailėjimui visai neliks...    

Vaivą Buliauskienę kalbino žurnalistė Vilma Čereškienė