Ruošiamės mokyklai. Ar nepamirštame emocinio intelekto?

Ruošiamės mokyklai. Ar nepamirštame emocinio intelekto?


Augueko namų portretai. Žurnalistės Vilmos Čereškienės interviu su priešmokyklinės grupės auklėtoja Daiva Petkevičiene. 
Vos vos juntamas žemaitiškas akcentas, stiprybė mintyse ir žodžiuose bei galybė šiltų jausmų, kuriais pasirengusi dalintis. Tokia man pasirodė priešmokyklinės grupės auklėtoja Daiva Petkevičienė. Ir kai pokalbio metu ji ištaria "esu ten, kur norėjau ir noriu būti...", suprantu kaip stipriai pasisekė vaikams, turintiems tokią Mokytoją.

Daiva, gyvename laikais, kai mokytojo profesija nėra prestižinė, ne visuomet sulaukia deramos pagarbos. Kodėl pasirinkote mokytojos kelią?

Svajojau ir rimtai ruošiausi studijuoti vokiečių kalbą. Bet kartais atsistinka taip, kad viena diena viską pakeičia. Dvyliktoje klasėje, per Mokytojo dieną teko pravesti pamokas, tuomet suvokiau atradusi save. Ta diena apvertė mano gyvenimą ir svajas aukštyn kojomis. Grįžau ir pasakiau tėvams, kad rinksiuosi mokytojo profesiją. Žinoma, tėvai barėsi, atkalbinėjo, aš ašarojau, bet savo nuomonės nepakeičiau. Baigusi mokyklą įstojau į Klaipėdos universitetą, pedagogikos fakultetą ir sėkmingai baigiau "Vaikystės pedagogikos ir ankstyvojo užsienio kalbų mokymo" programą. Taigi, esu diplomuota mokytoja.

Ar daug jūsų bendramokslių rinkosi specialybę pašaukimo vedini?

Baisu ir sakyti - buvau viena iš nedaugelio savo grupės narių, nuoširdžiai siekusi mokslų, norinti savo gyvenimą sieti su mokykla ir vaikais. Didžioji bendramokslių dalis studijavo šią profesiją, kad turėtų bet kokį diplomą, išsilavinimą, tačiau darbas su vaikais visiškai jų nedomino.

Kodėl nusprendėte palikti gimtąją Žemaitiją ir kurtis sostinėje?

Baigusi mokslus metus dirbau Mažeikiuose, vaikų darželyje. Ten buvau priimta laikinai - pavadavau motinystės atostogų išėjusią pedagogę. Kai netekau darbo, supratau, kad galiu kurtis bet kur ir atvykau į Vilnių. Atsiunčiau savo gyvenimo aprašymą į "Dūzginėlį", tačiau ne viena pretendavau į darbo vietą. Pabendravau su vaikais, pravedžiau jiems kelias pamokėles ir, kaip juokauja direktorė, mažieji išsirinko mane. Ketvirtus metus jau čia esu.

Nenusivylėte tuo ką darote, neatsibodo?

Čia negali atsibosti - tiek veiklos, tiek visokių naujovių, mokymų, kursų, čia nuolat turi vystytis ir tobulėti. Nežinau ar begali kur būti geriau. Dirbu su priešmokyklinukais. Dabar yra patvirtintos naujos programos, kuriose labai aiškiai surašyta ko ir kiek turi išmokti mokyklai besirengiantys vaikai. Bet maniškiams tos užduotys per lengvos! Jie ir patys sako - neduok mums tokių "lėliukiškų" užduočių. Tuomet imu pirmos klasės uždavinynus, kai ką adaptuoju, truputį palengvinu, supaprastinu ir pirmyn. Sąmoningai nemokinu jungti rašytinių raidžių, nes kiekviena mokytoja nori, kad vaikai dirbtų ir mokytųsi pagal jos sistemą. Tegul tai lieka pirmai klasei, bet spausdintinėmis rašyti, skaityti, atlikti aritmetinius veiksmus iki dešimties moka visi. Ne veltui sulaukiame pagyrų, kad vaikus mokyklai paruošiame labai stipriai.

Kaip įvardintumėte - kas yra pašaukimas būti mokytoja?

Mokytojas turi norėti ir galėti vaikams visą save atiduoti. Praleidęs su vaikais dieną, grįžti šiek tiek pavargęs nuo to, kiek savęs vaikams išdalinai, bet tikrai ne nuo pykčio dėl to, ko vaikai padarė ar nepadarė. Stebi, ką vaikai turi gero, ypatingo, ką jie išmoksta, kas jiems rūpi, kuo jie gyvena, bet tikrai neišsisekini nuo jų išdykavimo, ar vien blogo elgesio kritikavimo, drausminimo, ar neduok Die, dresavimo. Darbas su vaikais reikalauja daug kantrybės, nuolatinio tobulėjimo, augimo, naujų žinių ieškojimo, kūrybiškumo, besąlygiškos meilės, nuolatinio judėjimo, todėl be pašaukimo būti mokytoju tikriausiai neįmanoma. Vaikai nuolat dalina begalę šilumos, meilės, gėrio ir šypsenų. Mokytojas, turėdamas pašaukimą, jas priima ir padvigubinęs grąžina vėl atgal, vyksta didžiuliai neįkainojami mainai. Žinoma, jei tik tai jauti. Tai yra, jei turi pašaukimą. Mus nuolat mokantis ir su mumis besidalinantis lektorius Vaidas Arvasevičius sako, jei norisi savo srityje nuolat ieškoti, tobulėti, augti, greičiausiai esi savo rogėse.

Aš su vaikais daug kuriu. Net savo pomėgį siųti lėles įprasminau. Kiekvienai šventei su vaikais siuvame lėles ir statome stalo spektaklį. Lėlių būna įvairiausių. Kartais tarnauja buities rakandai, kitokie darželio daiktai. Žiūrėk, žirklės virsta vilku, ar koks puodas puikiausiu instrumentu.

Tai noras duoti ir noras gauti. Atiduodu mažiesiems visą save, atrodo, jog dėl šitų savo vaikų viską padaryčiau. Labai smagu matyti jų tobulėjimą, stebėti kaip jie tavo dėka keičiasi - kiek daug išmoko, kaip tas žinias geba pritaikyti. Artėja išleistuvės, o man jau dabar širdis plyšta - kaip aš be jų? Kaip jie be manęs? Tiek daug noriu ir galiu jiems duoti. Labai norėčiau būti su jais kuo ilgiau, todėl su nekantrumu laukiu, kol "Dūzginėlis" užaugs iki savo pradinės mokyklėlės. Tokių planų yra ir tai labai džiugina. O gaunu iš vaikų labai daug - meilę, šilumą, gerumą.

Ar galėtumėte įvardinti kokius nors išskirtinius šiuolaikinių vaikų bruožus? Ar ši karta stipriai skiriasi, tarkim, nuo jūsiškės?

Neturėjau kompiuterio, su draugais bendraudavau susitikusi lauke, o dabar bendraujama interaktyviai. Kompiuteriai, mobilieji, planšetės - dabartiniai "išmanūs" vaikai susipažįsta su technologijomis labai anksti. Klausimas, kiek ir kaip jie tomis technologijomis naudojasi. Šiuolaikiniai vaikai pasiutę (juokiasi), bet tai joks išskirtinis bruožas - visi maži vaikai yra pasiutę. Gal sakyčiau daugiau jaučiasi neigiama šio laikotarpio įtaka - filmukuose daugiau agresijos ir vaikai jos turi daugiau. Tiksliau aplink juos tiek visko vyksta, o dar tokiu dideliu greičiu, kad vaikai nebespėja savo energijos akumuliuoti ir nuolat sproginėja. Ir kaip taisyklė, išleidžia visą garą jie prie tų, kuriuos labiausiai myli, kuriais pasitiki. Tačiau visais laikais visiems jiems reikia meilės, šilumos, apsikabinimų, dėmesio. Be šito niekaip... Jie turi būti „išmylėti“. Kad paskui galėtų meilę dalinti kitiems.

Kokias, jūsų manymu, auklėjimo klaidas dažniausiai daro tėvai?

Kai kurie per mažai bendrauja su savo atžalomis. Dar neretai tėvai yra linkę kaltinti darželius, kad iš jų vaikai namo parsineša visokių žodžių perliukų. Bet aš galiu pasakyti, kad vaikai į darželį tų perliukų atsineša iš šeimų, o jau čia sėkmingai pasidalina su kitais. Tad labai svarbu, kaip yra bendraujama šeimoje, kokioje aplinkoje vaikas auga, ką mato, girdi ir jaučia.

Neretai tėvai iš darželio parėjusio vaiko neklausia apie pozityvius dalykus (tarsi jie ir neegzistuotų), o primygtinai kamantinėja - kas buvo blogai? Kas tau nepatiko? Ir tada paaiškėja, kad darželyje linksmas, pozityvus, puikiai bendraujantis vaikas, tėvų akimis yra visiškas bėdulis. Nereikėtų pratinti vaikų atkreipti dėmesį tik į negatyvius dalykus.

O kokie vaikų poelgiai jus labiausiai džiugina?

Viskas džiugina. Kiekvienas vaikų apkabinimas, atviri pasisakymai, išsipasakojimai, pokalbiai, juokas, paguodos ieškojimas, pasiekti mokymosi rezultatai... Tiesiog buvimas su jais ir tarp jų. Galėjimas juos išgirsti, išklausyti, tiesiog matyti jų akis, jausti širdis. Kaskart gaunu neapsakomų dovanų atgal.

Ar galite palyginti darbą valstybiniame darželyje ir čia?

Ne paslaptis, kad valstybinėje įstaigoje dirba ir savo darbo vietą saugo vyresnio amžiaus darbuotojai su savo nusistovėjusia tvarka. Darbuotojai nėra intensyviai skatinami tobulėti, keisti savo nuostatas, darbo metodus. Valstybiniame darželyje yra labai daug vaikų, todėl grupės būna labai didelės ir vienai auklėtojai sunku skirti dėmesį kiekvienam vaikui.

Mūsų darželyje auklėtojos yra atviresnės naujovėms, čia atsiveria visos galimybės realizuoti savo idėjas, mintis. Vaikų grupės yra nedidelės, todėl kiekvienam vaikui atsiejama tiek meilės ir dėmesio, kiek jis pats reikalauja. Čia jautiesi daug laisvesnis, gali eksperimentuoti, vestis vaikus už darželio ribų ir veikti su jais tai kas jiems patinka ir yra naudinga... Nori su smalsučiais keliauti į mišką - prašom, į biblioteką - labai gerai... Čia mums, darbuotojams, nuolat organizuojama begalė įvairiausių kursų, užsiėmimų, nuolat vyksta ieškojimo, tobulėjimo procesas. Ir visa tai mes perduodame vaikams, auginame kūrybingas asmenybes. Tiesą sakant ir kolektyvas, ir darbo atmosfera čia visiškai kitokia nei valdiškame darželyje. Visi vieni kitiems padeda , pataria, pasidalina mintimis, niekas nieko neslepia, daug ką įgyvendina kartu.

Kokių turite profesinių planų, svajonių?

Visi profesiniai planai pildosi šiame darželyje, tačiau vis kirba mintis save išbandyti pradinės mokyklos fone. Manau pradinių klasių mokytojoms tenka dar daugiau iššūkių, todėl būtų įdomu patirti tai savo „kailiu“. „Dūzginėlis“ realizuoja visas svajones, todėl viliuosi, kad ši svajonė bus ne išimtis ir čia jai bus lemta išsipildyti.