ŠVIESOS NEŠĖJA ŠV. LIUCIJA

ŠVIESOS NEŠĖJA ŠV. LIUCIJA
Nors šv. Liucija gerbiama kaip šventoji nuo žilos senovės, tačiau apie ją žinoma nelabai daug, jos kankinystės istorija apipinta legendomis.
Liucija buvo sicilietė, gimusi pasiturinčioje šeimoje Sirakūzuose ir patyrusi kankinystę Dioklecijano persekiojimų metu.
Pasak legendų, ji anksti paaukojo savo skaistybę Dievui. Tai išmintinga mergaitė, laukusi Sužadėtinio su degančiu žibintu; mirusi dėl jo, pati suspindo amžinąja šviesa. Ji susijusi su šviesa ir savo vardu (lot. lux - „šviesa“). Liucijos iš Sirakūzų idealas buvo Agota iš Katanijos, ji net buvo nuvykusi melstis prie šios šventosios kapo.
Pasakojama, kad Liucija turėjusi labai gražias akis. Daugelis norėjo ją vesti, tačiau motina Eutichija sužadėjo ją su jaunu pagoniu. Tačiau Liucija atsisakė tekėti. Anot legendų, jos akys buvo nusiųstos jos siekusiam pagoniui jaunikaičiui, mat atstumtas jis labai įsižeidė ir persekiotojams įskundė, kad ji krikščionė.
Liucijos kankinystės istorijoje rašoma, kad mergelę tardęs teisėjas norėjo pasiųsti ją į viešnamį, - tada ji nebūtų galėjusi sakyti, kad jos kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė, - bet net jaučių jungas negalėjo jos pajudinti iš vietos. Tada budeliai apdėjo ją aliejuje bei dervoje išmirkytais žabų ryšuliais ir juos padegė. Liucija meldėsi, kad ugnis jos nedegintų, ir sakė: „Tikintiems Kristų parodysiu kančios dorybę, o netikintiems atversiu puikybės užtemdytas akis". Kai ir tas bandymas pasirodė nesėkmingas, jai perpjovė gerklę. Kadangi Liucijos laikas buvo jau atėjęs, vedama mirti ji nesipriešino.
Liucijos kultas greitai išplito. Tikima, kad ji gydo ne tik fizinę, bet ir dvasinę neregystę. Yra tradicija per šv. Liuciją duoti vaikams dovanų. Šios tradicijos šaknys siekia XII ar XIII amžių, kai vieno Sicilijos kaimo vaikus ištiko kažkokia epidemija, ir jie apako; tėvai basi nuėję meldėsi prie šv. Liucijos altoriaus kartu su vaikais, kuriems pažadėjo, kad grįžę iš bažnyčios ras kurpes, pilnas dovanų. Liucija juos ne tik išgydė, bet ir pasirūpino, kad tėvų pažadas būtų ištesėtas, ir nuo tada ši tradicija gyvuoja daugelyje Europos šalių. Sakoma, kad šventoji keliauja raita ant asilo, tad vaikai paruošia ėdalo iš sėlenų bei miltų ir padeda jį ant palangės; asilui viską suėdus, Liucija tuščią padėklą prikrauna žaisliukų, saldumynų ir vaisių, o išdykėliams palieka botagėlį.
Jos globa susijusi su šviesa: ji globoja neregius, akių gydytojus ir elektrikus; globoja ir žemdirbius, nes žemė ariama jaučiais, kurie negalėjo jos pajudinti iš vietos. Jos prašoma pagydyti akis, grąžinti regėjimą, ji padeda nuo gerklės ligų, nes pačiai buvo perpjauta gerklė.
Pagrindinis Liucijos atributas yra akys ant patenos. Kiti atributai - kalavijas arba durklas, jaučiai, liepsnos, deganti lempa, žvakė ir netgi žvaigždėtas paveikslo fonas.
Seniau kalendorius neatitiko saulės metų, ir žiemos saulėgrįža būdavo gruodžio 13 dieną. Žmonės dar ir dabar sako, kad per šventą Liuciją - ilgiausia naktis arba trumpiausia diena. Kadaise tai buvo tiesa, nes pagal senąjį Julijaus kalendorių saulėgrįžos diena būdavo gruodžio 13-oji, todėl Liucija susijusi su visomis saulėgrįžos tradicijomis